50 kelionių troleibusu

  Turi kaimyną, auginantį haskį. Ir dar vieną kaimyną, kuris augina jorkšyriuką. Vienas kaimynas šunį nuolatos uždaro į balkoną, todėl tenka klausytis dainų ir dainelių, o kito kaimyno šuns tu truputį prisibijai – jau yra tau kartą įkandęs į blauzdą. Tu irgi turi šunį. Vidutinio dydžio. Nei haskį, nei jorkšyrą. Kartais tavo vidutinio dydžio šuo bando užmegzti draugišką kontaktą su haskiu ar su jorkšyru, bet kaimynams tai nelabai patinka. Sako, kad haskis yra haskis, ir jam nereikia jokių draugysčių su kitais šunimis. Jo paskirtis – tempti. Kaip supranti, to šuns gyvenimo tikslas – tempti   savo šeimininką, nes visada pirmas pro duris išsiveržia haskis, o iš paskos dusdamas atbėga ir kaimynas. Jorkšyro šeimininkas irgi neleidžia savo šuniukui bendrauti su kitais savo giminaičiais. Vos tik pamato, kad tavo vidutinio dydžio šuo norėtų pauostyti jo jorkšyriuką, išpučia akis, ir pasiima šuniuką ant rankų – maža ką, gal tavo šuo perkąs jam gerklę. Jorkšyrininkai žino, kad jų šuniukams visk

  Kai sužinai, kad tavo rajone gyvena vagis, kuris naktimis išlupinėja kaimynų automobilių magnetolas, be jokio gailesčio sakai, kad jam reikia nukapoti pirštus. Bet kai sužinai, kad jis – mylintis tėvas, auginantis dvynius, tačiau dėl teistumo nerandantis jokio darbo, imi jo gailėti. O tai kaip žmogui gyventi, kaip jam vaikus į mokyklą išleisti? Jauti, kad nori jam padėti, ir mintyse jau dėlioji planą, kaip tą padaryti. Jam jauti kur kas didesnį palankumą nei kaimynui teisininkui, kuris, kaip sako kaimynai, vaikus auklėja kumščiu. Supranti, kad tas magnetolafilas yra kur kas geresnis žmogus, tik bėda, kad jam gyvenimas netinkamai susiklostė. Imi galvoti, kad aplinkybės kartais priverčia daryti pačius netikėčiausius dalykus, kurie plačiajai visuomenei atrodo truputį kitaip nei tau. Nori gyventi – turi nusižengti taisyklėms ir pasipelnyti kitų sąskaita. Nusikaltėliai kartais atrodo tarsi herojai. Svarbiausia, kad jie, padarę blogą darbą, savo kaltę kompensuotų kokiu nors gražiu gestu.