50 kelionių troleibusu

  Kai akropoliai ir panoramos pasipuošia elniais ir eglutėmis, po truputį pradedi suprasti, kad turi labai daug draugų ir giminaičių, o tada, kai visą savo atlyginimą (ir dar šiek tiek į minusą) išleidi dovanoms, supranti, kad tų draugų ir giminaičių turi net per daug. Tada (o gal dar ir kiek anksčiau) tave užlūsta prieškalėdinis pyktis. Aprėki kasininkę. Paaiškini paštinininkei, kaip reikia dirbti. Picų išvežiotojui vietoj arbatpinigių parodai špygą. O ką? Juk tau nėra nuotaikos. Viskas atrodo pateisinama. Žiūrėdamas televizorių sužinai, kad begemotai nėra tokie geručiai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – prireikus jie gali perkąsti net krokodilą. Po šių naujienų jauti, kaip tave užplūsta begalinis žiemos liūdesys. Pavėluota rudeninė depresija. Jei prieš Kalėdas tau prireikia nueiti į paštą, pamatai, ko tikrai niekada neteko matyti. Visos močiutės masiškai siunčia pinigus į užsienį savo vaikams ir anūkams, o tos pinigų sumos gerokai viršija tavo atlyginimą. Ateina čia ir ki

  Kai sveikatos draudimas ir vėl pabrangsta, tampa aišku, kad didesnio turto už sveikatą net ir negalėtum turėti. Jei susergi, turtingu tikrai nebūsi – ne tik dėl to, kad sveikata tampa mažesnės vertės, bet taip pat ir dėl to, kad tenka dar plačiau atverti piniginę. Besišypsanti vaistininkė tau tikrai pasiūlys brangiausiai kainuojančius vaistus, ir dar mirktelės kairę akį, o nuėus į polikliniką tave išpils šaltas prakaitas. Ne, ne dėl to, kad bijai gydytojų chalatų ar adatų – didžiausia tavo baimė pažvelgs tau į akis, kai nueisi prie kasos. Jei matysi, kad administratorė pernelyg daug šypsosi, galėsi iš karto pildyti paraišką greitajam kreditui. Tu žinai, kad geriausias gydymas visada yra prevencija, todėl stengiesi sveikai maitintis ir dar šiek tiek pajudėti. Bandai palaikyti aktyvų gyvenimo būdą, bet kaip nesiseka, taip nesiseka. Jei vedžioji šunį miške, būtinai kokia nors moteriškė pradeda rėkti, kad net miške nebegali jaustis saugi – šunų čia daugiau nei žmonių. Jei eini pasitren

  Storų žmonių nedera vadinti storais. Na, išskyrus tuos atvejus, jei ir pats esi pakankamai storas. Gali savo draugui sakyti: „Ė tu, storuli, gal nealkoholinio brendžio?“ Ir gali būti tikras, kad jis nesupyks. Bet tada, jei tavo svoris yra normalus, o tavo draugo – nelabai, apie svorį kalbėti negražu. Negražu ir net draudžiama. Neduokdie, nuspręsi pasiskųsti, kad priaugai kilogramą ar du – iškart pajausi, kaip tave nutrenkia bičiulio akių žaibai. Geriau pasėdėk ir patylėk. Jei esi storas, o tavo draugas – plonas, jauti turintis teisę pasakyti, kad tavo draugas atrodo kaip džiūsna, nes tu nė kiek nepameluosi. O tavo draugas nei iš šio, nei iš to, ima ir įsižeidžia. Ir dar primena tau, kad esi storas. Supranti, kad jis nepavalgęs, dėl to ir piktas. Bet jei esi plonas, o tavo draugas – irgi plonas, viskas vėl tampa paprasčiau. Tu jam gali sakyti „Ė tu, plonuli, gal nealkoholinės degtinės?“, ir jis nė kiek nesupyks. Nes jūs abu ploni. Juokauti gali su tokiais pat, kaip ir tu, nes priešing

  Kartais dreifuoji tarp sapno ir realybės: gaudai aplinkos garsus ir pritaikai juos savo sapno specialiesiems efektams. Tu supranti, kad tavo sapnų net pats ponas Froidas negalėtų išaiškinti, todėl net nebandai ieškoti prasmės. Busdamas jautiesi taip, tarsi vidury ežero bulterjeras būtų prakandęs tavo guminę valtį, o prieš tai dar ją gerai išsupęs. Sapnuoti tau yra dar sunkiau nei susidurti su realybės demonais. Bet štai – ateina rytas, tu gali lengviau atsikvėpti, nes įžengei į visai kitą realybę, kuri tau yra kur kas malonesnė. Ir visai nesvarbu, kad kolegoms nuolatos tenka priminti, kad jie – visiški idiotai. Idiotui gali be perstojo kartoti, kad jis idiotas, bet jis vis tiek nesupras, nes jis – idiotas. Vis dėlto, kartais nesusitvardai, ir pasakai jiems, ką iš tiesų galvoji. Jei tu nepasakysi, pasakys kas nors kitas, ir galbūt juos, tuos darbuotojus, tai dar labiau įskaudins. Galvoji, kas jiems labiau prie širdies – nakties ar dienos realybė. Gal tą didžiausią biuro nevykėlį naktį

  Kai moteris pagamina valgyti – viskas gerai, kai vyras – vadinasi, jis prisidirbo arba dar tik planuoja prisidirbti. Jei vyras nepagamino valgyti – viskas gerai, bet jei to nepadaro moteris, ji jau tampa savaime prisidirbusi. Tavo žmona sako: gaminu, nes maža ką, dar sugalvosi grįžti pas savo buvusią. O tu sakai: taigi ir tu kažkieno buvusi, kodėl pas tave niekas negrįžta? Atsakymo, žinoma, nesulauki, todėl tiesiog eini susitikti su draugais. Vakarienė – tik po dviejų valandų. Tu supranti, kad tavo žmona bando tapti puikia moterimi, bet vis pasvarstai, iš kur ji semiasi tos „išminties“. Draugai tave išvadina naivuoliu, ir žeria dar keletą epitetų. Sako, kad mokytumeisi iš jų išminties. Taigi ir arkliui aišku, kad prirašyta daugybė knygų apie tai, kaip: ·          Tapti tikra moterimi; ·          Kaip ištekėti už milijonieriaus (kodėl ne už milijardieriaus, lieka neaišku); ·          Kaip sugundyti vyrą; ·          Kaip užkeikti vyrą; ·          Na, ir galiausiai – kaip

  Antradienis – didi diena. Vakare galima išbandyti savo jėgas proto mūšyje. Jei pasiseka, kitą savaitę tavo komandą perkels į kitą, aukštesnį divizioną, o tai reiškia, kad praėjusį kartą tikrai neblogai pavarėte . Tik gaila, kad taip nenutinka, o tada, kai sužinai, jog kažkas iš tavo pažįstamų žaidžia aukštesnėse lygose, nė kiek nesutrinki, ir sakai, kad jūsų komanda parašė prašymą visada žaisti ten pat. Kiekvieną savaitę tikiesi, kad jau šį kartą tikrai tikrai ims ir pasiseks, bet taip nenutinka. Tai pasakykit, ką daryti, kai to proto paprasčiausiai nėra? Išgirdęs vedėjo skaitomą   klausimą galvoji, ką čia sugalvojus, – juk tikrai tikrai kažkada skaitei apie tas nykstančias lietuviškas krevetes, tik niekaip negali atsiminti, kaip jos vadinasi. Protingi tie, kurių pasakiškai gera atmintis, bet ne visi tuo gali pasigirti. Ir vis dėlto, visada norisi kitus paprotinti. Vos tik kas nors pasako ar padaro kokią nors nesąmonę, iš karo kyla noras pasiimti pieštuką, tušinuką ar kitą gana aštrų

  Kadaise Lietuvoje buvo galima vartoti alkoholinius gėrimus, tad anais laikais ir tu gėrei, ir tavo tėvai gėrė. Visi gėrė. Tu žinojai, kad kartais tavo smegenims buvo pernelyg gėda apdoroti per vakarą sukauptą informaciją, tad atsikėlęs ryte konstatuodavai faktą, kad nieko neprisimeni. Bet, kai pagalvoji, gal ir nėra reikalo ką nors atsiminti, nes tada jau būtų gėda. Dalykų, kuriuos turi atsiminti būdamas blaivus, tikrai netrūksta. Štai – kai tik feisbukas tau praneša apie kokio draugo ar pusdraugio gimtadienį, nieko nelaukdamas skubi jį pasveikinti. Vėliau juk pamirši. Visi žino, kad sveikinimą reikia išsiųsti dar iki tos akimirkos, kada draugas ant savo socialinio tinklalapio sienos dar nėra užrašęs už širdies griebiančios padėkos. Žinoma, galėsi parašyti komentarą apačioje ir pridėti kokios gražios puokštės nuotrauką, tačiau tuo tik parodysi, kad apie jo gimtadienį paprasčiausiai pamiršai, o draugai taip nedaro. Kasdien turi atsiminti, ko tavęs prašė vadovas ir kolegos. Jei pa

  Jei jau turi kokią internetinę svetainę, ir arkliui aišku, kad nori sulaukti kuo daugiau jos lankytojų. Reklamos ekspertai ragina išnaudoti visas socialinių tinklalapių teikiamas galimybes, todėl tu nė nedvejodamas nusprendi suorganizuoti konkursą snukiaknygės paskyroje. O kodėl ne? Juk visiems patinka tie konkursai, kuriuose galima laimėti puodelį, maišelį ar net rankšluostį. Vos tik vartotojai pamato konkursą, iš karto puola juo dalintis – ir visai nesvarbu, reikia jiems to prizo, ar ne. Kai kurie jų net pasižymi datą, kada bus paskelbtas nugalėtojas, ir numatytą dieną nepamatę atnaujintos informacijos puola klausinėti, KADA, KADA, KADA pagaliau bus paskelbtas tas nugalėtojas. Belieka tik susiimti, ir atlikti tą nepaprastą veiksmą – įsijungti laimėtojų atrankos programėlę, ir išrinkti laimingąjį. Tuo viskas tikrai tikrai nesibaigia – nusiminę pralaimėtojai puola rašyti žinutes, kodėl taip neteisingai buvo išrinktas nugalėtojas, ir KADA, KADA, KADA pagaliau bus paskelbtas naujas kon

  Kažkas padėjo prie namo bombą. Kažkas vėl nuvertė mokyklos tvorą. Kažkas kažką padūrė peiliu į nugarą. Ir visa tai vyksta tavo gyvenamajame rajone. Supranti, kad taip žmones veikia karštis ir pilnatis, bet bandai aiškintis ir kitas priežastis. Tau įdomu – kaip ten tą kažką kažkas nudūrė peiliu – jau taip visai visai negrįžtamai, ar dar galima atitaisyti? Kaip, kaip ten su ta bomba? Tikrai tikrai ją kažkas padėjo, ar vėl kažkas nevykusiai juokauja? Dėl tvoros aiškintis nė nebandai – ir taip aišku, kad mokyklos teritorijoje tikrų kamerų nėra, ir, juo labiau, nėra pinigų naujai tvorai. Kol svarstai, kas čia, kas čia, kaip čia kaip čia, pas tave ateina kaimynas, ir kaltina tavo šunį palikus balą lifte. O tu žinai, kad tavo šuo šitaip nekultūringai nesielgia – juk ir pūslę stiprią turi, ir į lauką eina dažnai. Matai, kad nieko čia tam kaimynui neįrodysi, todėl atsargiai pasiteirauji, ar ne jis praeitą savaitę lifte dar ir prišiko . Tu supranti, kad jei kaimynė galvoja, kad būtent ta

  Sulaukęs pensinio amžiaus supranti, kad kiekvienas išėjimas į žmones gali virsti tikru nuotykiu. Turi šiek tiek laiko pasėdėti poliklinikoje ar pastovėti eiėje, bet tuomet, jei esi ne pensininkas, bet pencininkas , tavęs laukia dar daugiau įdomybių. Tau juk reikia ir jaunesnius kaimynus sudrausminti, ir lazdele pagrūmoti, kai tau autobuse niekas neužleidžia vietos, o tada, jei jau išeini į bažnyčią, be nuotykių niekaip neišsisuksi. Norėdamas pelnyti kunigo palankumą drausminsi visus, kurie kramto gumą, nesiklauso, neišjungia mobiliojo telefono, ar, dar blogiau, nesiklaupia, kai kunigas nervingai rodo tą daryti. Tau nepatinka tokios bažnyčios, kuriose kunigai liepia klauptis tik tiems, kuriems leidžia sveikata – nori šaukti (tiksliau – ir šauki), kad jei tau užtenka sveikatos, tai kitiems – juo labiau. Šiuolaikinis jaunimas jau visai nebesupranta, kaip elgtis bažnyčioje: ateina čia pasėdėti, ir naujausiomis apkalbomis apsikeisti. Gal ir gerai, kad eina ne į barą – visai prasigertų. Ja