50 kelionių troleibusu

  Pavargai ieškoti darbo. Atsibodo klausytis kaimynų keliamo triukšmo. Laikaisi dietos, bet svoris nekrenta. Sugedo televizorius. Trečią dieną lyja. Ir dar vėjas pučia. Langai kiauri, b*** . Nerandi, kur padėjai telefoną. Sausas kosulys kankina jau trečią savaitę. Ir viskas atrodo jau šimtą kartų patirta, kad nebesinori nieko kartoti. Kai susitinki su draugais, išgirsti gana keistą klausimą: „Apie ką tu pagalvoji kiekvieną rytą ir vakarą?“ „Apie mirtį“ – atsakai, ir nustembi, kodėl tarp jūsų ima tvyroti nejauki tyla. Visada galvojai, kad tai normalu, bet draugai mano kitaip. Jie   sako, kad galvoja apie gerus dalykus, kurie nutiko praėjusią dieną, ir svarsto, kokie nuotykiai laukia šiandien. Keistuoliai. Juk kiekviena praėjusi diena tik priartina tą dieną, kada numirsim, ir apie tai galvoti kaip ir pridera. Bet ne, draugai tau sako, kad nueitum pas psichologą, ar (dar geriau) užsirašytum psichiatro konsultacijai. Bet tu sakai, kad tai – kažkokia nesąmonė, nes tu netur

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę. Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nė

  Kartais eini į parduotuvę, ir galvoji, prie ko čia prisiknisti . Gal kas šiukšlę numetė, gal kas rūko ne tam skirtoje vietoe, o gal kažkieno šuo gerokai per storas. Tokiomis dienomis (tarsi tyčia) visi žmonės tvarkingi, o jų šunys tiesiog puikios formos. Žinoma, gali paprašyti cigaretės, ir jos negavęs duoti kam nors į galvą. Bet tu ne toks. Ir rūkai tik elektronines cigarestes. Tiesą sakant, net ir gavęs tą senovinę cigaretę nežinotum kaip elgtis. Reikalauti žiebtuvėlio? Neturi jokio noro rūkyti. Paprašyti viso pakelio? Irgi ne išeitis – o jei ims, ir lengva ranka atiduos? Tokiomis dienomis mėgsti išsimušinėti skolas. Štai, Antanas jau mėnesį 20 eurų negrąžina, o Petras praėjusią vasarą pasiskolino tavo dviratį. Laikas atgauti tai, kas tau priklauso. Kai draugai mato, kad tu aršesnis nei įprastai, nė nesistengia ginčytis. Dar ir kavos pasiūlo, ir žmonos kepto pyrago atpjauna. Tu tik nepyk, ir nesiūlyk muštis, nes baigsis kaip praėjusį kartą (o kaip ten baigėsi, niekas nė neatsime