Pavargai ieškoti
darbo.
Atsibodo
klausytis kaimynų keliamo triukšmo.
Laikaisi
dietos, bet svoris nekrenta.
Sugedo
televizorius.
Trečią dieną
lyja. Ir dar vėjas pučia.
Langai
kiauri, b***.
Nerandi, kur
padėjai telefoną.
Sausas
kosulys kankina jau trečią savaitę.
Ir viskas
atrodo jau šimtą kartų patirta, kad nebesinori nieko kartoti.
Kai
susitinki su draugais, išgirsti gana keistą klausimą: „Apie ką tu pagalvoji
kiekvieną rytą ir vakarą?“ „Apie mirtį“ – atsakai, ir nustembi, kodėl tarp jūsų
ima tvyroti nejauki tyla. Visada galvojai, kad tai normalu, bet draugai mano
kitaip. Jie sako, kad galvoja apie gerus
dalykus, kurie nutiko praėjusią dieną, ir svarsto, kokie nuotykiai laukia
šiandien. Keistuoliai. Juk kiekviena praėjusi diena tik priartina tą dieną,
kada numirsim, ir apie tai galvoti kaip ir pridera. Bet ne, draugai tau sako,
kad nueitum pas psichologą, ar (dar geriau) užsirašytum psichiatro
konsultacijai. Bet tu sakai, kad tai – kažkokia nesąmonė, nes tu neturi jokių
savižudiškų intencijų. O kodėl neturi? Visų pirma, tingi gūglinti, kokių vaistų reikėtų išgerti, kad gana greitai būtų kaputt. Visų antra, negali pjaustytis
venų – nuo pat vaikystės bijai kraujo. Visų trečia, negali šokti per langą –
jis jau kelinta savaitė neatsidaro. Visų ketvirta, negali pasikarti – nežinai,
kur ieškoti pakankamai tvirtos virvės. Visų penkta, negali šokti nuo tilto –
dar kas nors sugalvos tave sulaikyti. Visų šešta, negali nusišauti – niekaip
nepavyksta gauti leidimo ginklui laikyti. Visų septinta, negali samdyti žudiko
– neturi tiek pinigų. Visų aštunta, negali nusinuodyti – nežinai, iš kur gauti
nuodų. Visų devinta, tavęs negali suvalgyti joks gyvūnas – net uodams tavo
kvapas šlykštus. Visų dešimta, negali nusiskandinti –upės, ežerai ir prūdai
tave išmeta į krantą. Visų vienuolikta, negali lįsti po važiuojančiu
automobiliu, autobusu ar traukiniu – angelas sargas visada tave patraukia. Visų
dvylikta, negali nusinuodyti dujomis – nuo jų tau tik linksma pasidaro. Visų
trylikta, negali perdozuoti narkotikų – jų vis pasirodo per maža. Visų
keturiolikta, tu negali imti ir numirti iš bado – paprasčiausiai neturi tiek
kantrybės. Na, ir visų penkiolikta, niekaip negali nusinuodyti alkoholiu, kuris
mūsų šalyje tapo beveik uždraustas. Gal ir daugiau yra tų visokių galimybių,
bet nėra nei noro, nei laiko apie jas galvoti. Maža to, jei numirsi, niekas
nepašers tavo kačių – jau ir taip visos prieglaudos perpildytos. Todėl pabaigęs
darbus atsiguli ant šono, sulauki savo kačių-masažisčių, kurios reikalauja tavo
dėmesio net ir naktį, ir lauki geresnių laikų.
Tu supranti,
kad tada, kai praeis ruduo, viskas vėl bus gerai ar bent pusėtinai. Pavasarį tu visiškai nieko neatsimeni, kas
vyko spalį ir lapkritį. Rugsėjį dar šiek tiek švietė saulė, o vėliau, kaip ir
patys suprantate, jau nelabai. Taigi, ir atsiminti nėra ko. Sėdėjai, gulėjai.
Sirgai. Pamiršai pasiskiepyti nuo gripo. Ėjai į darbą. Keikeisi. Bažnyčioj nebuvai. O paskui atėjo Kalėdos. Kažkas
suminkštino tau širdį, ir ėmei laukti pavasario.
Taip buvo
pernai, užpernai, ir prieš daugybę metų. Viskas bus gerai. A. Kamiu yra
pasakęs, kad gyventi – tai tikrinti, todėl tuomet, jei pamatai, kad nauja diena
tau nieko gero nežada, su nekantrumu imi laukti kitos – galbūt ji tau padovanos
gyvenimo džiaugsmo stebuklą.
Komentarai
Rašyti komentarą