50 kelionių troleibusu

  Kai kas nors tampa neaišku, visada nori paaiškinimo, o tada, kai nepateisini kitų žmonių lūkesčių, jauti, kad turi pasiaiškinti. Kai pavėluoji į darbą, darbdavys reikalauja, kad pasiaiškintum, nors ir taip visiems aišku, kad tu paprasčiausiai pramiegojai. Kai eini į vestuves, ir į vokelį įdedi tik penkiasdešimt eurų (taip taip, pagal nerašytas taisykles šiais laikais žmonės deda ne mažiau nei šimtą), jauti pareigą pridėti ir pasiaiškinimą, kad šiuo metu tau labai sunkus laikotarpis, ir negali pridėti dar penkiasdešimt eurų. Jei žadėjai būti ištikimas, bet tau nepavyko ištesėti šio pažado, taip pat turi aiškintis, kodėl taip nutiko. Visi nori, kad viskas visada būtų pakankamai aišku, nes kitaip gyvenimas tampa pernelyg sudėtingas. Tik pagalvok – galbūt darbdavys negalės užmigti be perstojo galvodamas, kodėl tu nuolatos laužai taisykles, ir neateini   į darbą laiku, tavo neseniai susituokę draugai negalės atsipalaiduoti povestuvinės kelionės metu, nes svarstys, kodėl tu, būdamas toks a

  Yra tokia populiari internetinė svetainė, kurioje moterys (kartais ir vyrai) parduoda netikusius, nepatikusius ar tiesiog niekam tikusius drabužius. Toje svetainėje yra ir forumiukas, kuriame galima pasiteirauti, ar buvo įmanoma pastoti nuo šventosios dvasios, ir paklausti, kokią ligą apibūdina tam tikri simptomai. Tame forumiuke besilankančios moterytės yra visažinės, todėl gali patarti bet kokiu gyvenimišku klausimu. Bet visų svarbiausia – čia galima labai pigiai arba labai brangiai apsipirkti. Kartais pavyksta įsigyti tikrai puikų drabužį, kuris atrodys taip, tarsi ką tik būtų nusipirktas iš kokios nors populiarios drabužių parduotuvės, tačiau kartais pasitaiko ir tam tikrų nesėkmių, taigi, trumpai apie jas: ·          Pasirodo, kad naujas drabužis nėra visiškai naujas, bet tik naujai įsigytas. Koks skirtumas, sakysit? Ogi toks, kad tas drabužis buvo apibūdintas kaip naujas, tačiau iš tiesų buvo naujai įsigytas „Humanoje“, o ankstesnis šeimininkas jį ne kartą buvo apsivilkęs. Be

  Liaudies išmintis nuolat perspėja, kad bijantiems vilko nėra ko eiti į mišką, bet tu vis tiek eini. Ir vis tiek bijai. Kad ir kaip būtų baisu, tave džiugina tai, kad turėsi ką draugams papasakoti: va, bijojau, bet vis tiek ėjau. Išėjau iš savo komforto zono. Taip taip, čia tai jau tikrai pavariau . Žinoma, tu visada gali rinktis – gulėti ant sofos ar lakstyti po atvirą pasaulį. Nei vienas, nei kitas pasirinkimas nėra saugesnis už kitą, tad telieka nuspręsti, kaip nori praleisti savo dieną ar gyvenimą. Na, bet būna gi, kad viskas dėliojasi ne pagal planą (o gal atvirkščiai, tik tau tas kažkieno paruoštas planas visai ne prie širdies): pastatai puodelį su ką tik paruošta kava, tada sugalvoji įjungti lygintuvą, ir būtent tuo momentu išalksta tavo katė. Kavos nėra. Lygintuvas yra, bet jis ant grindų. Šis scenarijus nėra pats blogiausias – tas lygintuvas galėjo atsidurti tau ant galvos ar net priploti tavo mylimą katę. Namai tikrai nėra pati saugiausia vieta pasaulyje, todėl mieliau ren

  Mėsa ant medžių neauga. Žuvis – irgi nelabai, bet tuomet, kai tavęs paklausia, kodėl valgai tas vargšes žuvis, tu išdidžiai atsakai, kad mėsos atsisakei tik tam, kad galėtum suvalgyti daugiau lašišos. Na, gaila tau tų žuvų, norėtum ir jų nevalgyti, bet nieko negali padaryti – taip skanu, kad dėl to kažkam tenka aukoti gyvybę. Taip, tu nevalgai vištų, triušių, jaučių, avių, kiaulių ir kitų padarų, bet apie tai garsiai nešauki. Bijai tapti isterišku fanatiku, kaip kartais nutinka veganams. Ne visiems ! Bet… Štai, veganų būrys iš vienos žymios atlikėjos kėsinosi kailinius atimti – visas feisbukas mirgėjo (o gal ir tebemirga). Klausė veganų būrys, kodėl ji gėdos nejaučia, bet atsakymo taip ir negavo. Vis dėlto, atsakymas slypi net ne anapus. Štai – mėsinės iškaboje puikuojasi laimingo paršiuko atvaizdas. Taip ir suprantam: ta kiaulė labai laiminga, kad ją paskerdė, ir džiaugiasi, kad gali pasitarnauti maitindama žmones. Gal ir kailinių parduotuvės iškaboje užsukti viliojo išsišiepus

  Kai gimsta vieno ar kito draugo vaikas, dovanų neši rožinį arba mėlyną seilinuką, nes kitų spalvų paprasčiausiai nėra. Nepagalvoji, kad gyvenime vaikui vėliau gali skaudžiai atsiliepti: jei jis ryšėjo rausvą seilinuką, greičiausiai jam teks namus tvarkyti ir maistą gaminti, o tada, jei jam buvo parinktas melsvas seilinukus, tikriausiai jam teks vinis kalti, sienas tapetuoti ir lubas dažyti. Paklausi, o tai kas gi čia tokio? Ogi tokio, kad visiems nuo seno viskas yra aišku: mėlyna – vyrams, o rožinė – moterims. Kas kam dar neaišku? O jeigu tu sugalvoji eiti prieš srovę ir apskritai nesusilaukti jokių vaikų, visuomenės smerkimo tu tikrai neišvengsi. Ir ne todėl, kad nedarai taip, kaip visi daro – paprasčiausiai tu sutrikdai visą gamtos cikliškumą. Vieni gimsta, o kiti miršta, tačiau tada, jei mirdamas nieko nepalieki po savęs, tai jau pats kaltas tada. Taip, gali net neabejoti: tu tikrai keliausi tiesiu keliu į pragarą, tačiau tuo pačiu prisidėsi ir prie žmonijos sunaikinimo. Tavęs

  Važiuoji troleibusu, ir galvoji: Dėve, Dėve, Dėve , kaip gi viskas blogai. Kodėl kelionė tokia ilga? Bet taksi iš principo nekvieti – maža, koks atsilupėlis atvažiuos. Taip jau buvo nutikę ne kartą, ir paprasčiausiai žinai, kad tai tikrai pasikartos dar ir dar kartą. Vieną vakarą įsėdai į taksi automobilį, ir sudvejojai, ar namo kada nors dar grįši: taksistas tau pasakė, kad vis tiek žino, kur tave nuvežti, o skaitliuko nejungs, nes tu ir pats žinai, kiek gali tekti sumokėti. Nors važinėti taksi gal ir brangoka, bet kelionė troleibusu ar autobusu niekada nepraeina be nuotykių. Štai, važiuoji iš Karolinškių į Fabijoniškes, ir jokio tiesioginio maršruto nesugalvoji. Išlipi 16 troleibuso žiede, eini link Fabijoniškių, sustoji netoli stotelės, paspaudi šviesoforo mygtuką, ir lauki. Girdi, kad kažkas   tave visokiais necenzūriniais žodžiais keiksnoja, ir nesupranti kodėl. Tik vėliau paaiškėja, kad dėl tavo kaltės neatvažiuoja autobusas, ir jei dar kartą paspausi mygtuką, tikrai tikrai gau

  Kas rytą atsikeli ir galvoji: „Pošimts pypkių, kaip aš visų nekenčiu!“ Tave nervina, kad   kelio darbininkai darbus pradėjo anksčiau nei pradėjai sapnuoti paskutinįjį sapną, kad kaimynų šuo sulojo, o paštininkas (tas tai kaip visada) atnešė tau siuntą dar likus dešimčiai minučių iki žadintuvo. Tu galvoji apie tai, kaip gi tau dabar teks nusigauti į tą prakeiktą darbą, kad uždirbtum tą žemininačiai menką pinigų sumą, vėliau dar reikės pietauti su prakeiktais bendradarbiais, o vakare su jais eiti į teatrą (ko ten eiti, niekas negali pasakyti, – direktorius liepė). Jautiesi neišsimiegojęs, nes vakar vakare ilgai galvojai apie tuos žmones, kurių nekenti, bet nespėjai apie visus pagalvoti, nes paėmei, ir užmigai. Lyg dar viso to būtų maža, pamatai, kad namuose nebeturi kavos – neturėjai jau vakar, bet ir laiko neturėjai jos nusipirkti. Ką gi, ir vėl teks leisti pinigus kavai iš degalinės, kuri niekada nebūna tinkamo karščio ir tinkamo skonio. Ieškodamas, ką apsirengti, supranti, kad jau s

  Kai gyveni seno Vilniaus rajono sename name, imi džiaugtis nedideliais kasdieniškais dalykais: visą dieną nedingo elektra, pagaliau atsirado karštas ar šaltas vanduo, liftą suremontavo vos per kelias dienas, šiukšlių šalinimo vamzdis ėmė ir atsikimšo, ir t.t. Supranti, kad gyvenimas yra nuostabus, ir imi dar labiau vertinti civilizacijos pasiekimus. Taip, tu gali ištverti pusdienį be televizoriaus, gali parą ar dvi nesiprausti, bet tada, kai iš čiaupo bėga tik karštas vanduo, tenka praustis tamsoje, tenka baimintis, ar atitirpęs šaldytuvas neužpylė kaimynų, dėti pastangas lipant   laiptais į dešimtą ar dvyliktą aukštą, ir skendėti šiukšlėse, kurias išnešti lipant laiptais būtų pernelyg sudėtinga, mintyse pradedi skaičiuoti, kada gi galėsi įsigyti butą ne Karoliniškėse, bet Perkūnkiemyje ar dar naujesniame rajone. Tu jau pripratai prie kaimynų vaikų, kurie jau šešerius metus garsais imituoja gaisrinės sirenas, ir pripratai, kad remonto darbai paprasčiausiai niekada nepasibaigs – pirma

  Jei esi tikintis, kas vakarą pasimeldi, ir paprašai Dievo pinigų. Jei esi netikintis, vis tiek Dievo prašai pinigų – jei paaiškėtų, kad Dievas egzistuoja, tai būtų tik į naudą. Bet Dievas nedurnas – jis tau pinigų neduoda, nes tikisi, kad pats eisi dirbti. Bet ką daryti, jei tau dirbti visai nesinori? Bet pinigų tai vis tiek reikia – ir už butą sumokėti, ir nealkoholinio alaus nusipirkti. Ir duonos dar kartais. Ir kitų prabangos prekių – aliejaus ar kiaušinių. Nueini į darbo biržą, ir ten prašai išmaldos. Tau ją ir duoda, bet (koks nusivylimas!) tik labai trumpam. Sako, kad išmeldei, bet kartu ir išmelžei pašalpoms skirtus pinigus, bet dabar (dabar jau tikrai tikrai) reikės eiti dirbti. Sako, kad vienoje maisto prekių parduotuvėje kaip tik ieško kasininkų – malonėk eiti dirbti. O tu visai nenori, nes tam neturi pakankamai laiko. Kiekvieną mielą dieną, nuo pirmadienio iki penktadienio... 8 valandas per parą, kuri ir taip trumpa... Supranti, kad tai visai ne tau, nes ir diplomą kažkad

  Kai nusprendi susitvarkyti virtuvės spinteles, jautiesi tarsi pasiklydęs laike: makaronų galiojimo laikas pasibaigė dar prieš penkerius metus, džiovintas slyvas rekomenduota suvartoti prieš dešimtmetį, o arbatos pakuočių nė nedrįsti tikrinti. Prisimeni visus matytus filmus apie laiko kapsules, ir galvoji, ar kartais tu nebuvai į tokią pakliuvęs. Išmesdamas 2006 metais pirktus prieskonius prisimeni kelionę į Graikiją. Išmesdamas 2012   metais baigusią galioti arbatą mintimis nusikeli į Šri Lanką. Kažin, kada tu ten buvai? Dar randi 2004 metais Tailande pirktus prieskonius. Galvoji apie tuos laikus, kai dar jauteisi jaunas, ir savo laisvą laiką leidai keliaudamas. Dabar jau nebežinai, ar kada nors galėsi vėl nusipirkti lėktuvo bilietus, ir nerūpestingai keliauti į kitą pasaulio kraštą. Laikai pasikeitė. Pasikeitei ir tu. Prisimeni, kai nuvažiavęs į Palangą tiesiog negalėjai atsiginti dailiosios lyties atstovių dėmesio. Galėjai rinktis, kurią jų pasikviesti į restoraną pagur

  Epikūras sakė, kad laimė – tai skausmo nebuvimas, ir verslininkai šį pasakymą puikiai pritaikė ne tik žmonėms, bet taip pat ir vištoms. Dabar jau supranti, kad anksčiau valgei labai nelaimingų vištų kiaušinius, o dabar laikai pasikeitė – vištos dėdamos kiaušinius tapo laimingos. Taip taip, nes jas dabar augina ne narvuose, bet ant kraiko, arba (dar geriau) – laisvėje. Tik nuliūsti, kai supranti, kad ta jų laisvė labiau primena nelaisvę, nes laisvėje jos turi ne ką daugiau vietos nei narvuose. Piktiniesi: tai kodėl turiu mokėti brangiau? Ogi todėl, kad viena organizacija skatina įmones atsisakyti nelaimingų vištų kiaušinių ir užtikrinti jų laimę. Tu, mielas vartotojau, dar nesipiktink: gali rinktis eiti į tą prekybos centrą, kuriame yra pigesnių nelaimingų vištų kiaušinių, arba gali nukulniuoti į tą kitą, kuriame siūloma įsigyti   ne tik laimingų vištų kiaušinių, bet ir laimingų karvių pieno – jei atsimenate reklamą, laimingą pieną duoda laimingos karvės, kurias užaugina laimingi ūkin

  Petras vėl laimingas, ir nevengia apie tai pasigirti socialinių tinklalapių paskyrose. Ko jis čia džiaugiasi? Gi lauke lyja, algų niekas nežada kelti, o geresnio gyvenimo net miražų nematyti. Taip ir norisi, kad tam Petrui imtų ir nepasisektų. Maža to, kyla noras išmesti jį iš draugų – va čia tai būtų bausmė ! Bėda ta, kad feisbuke visi laimingi, ir net pradedi galvoti apie tai, kas gi tavo tikrieji draugai. Normalūs yra tie draugai, kuriems taip pat nesiseka, ir kurie nevengia apie tai kalbėti. Ką gi šnekėti su tais išsišiepėliais? Nei nealkoholinio alaus išgersi, nei į kiną nueisi – paprasčiausiai gėda su tokiu nenormaliu kažkur eiti. Pastebi ir tai, kad tas tavo išsišiepęs draugas dar ir nesiklauso, ką tu kalbi. Skrajoja kažkur padebesiais – taip ir norisi, kad jį koks aukštai skraidantis paukštis apšiktų . Kaip ir tuos kitus draugus, kur malasi po maljorkas ir visokius ten maldyvus. Tokius draugus be gailesčio blokuoji, ir pasvarstai, kad nenorėtum jų sutikti nei socialiniuose t