Kas rytą
atsikeli ir galvoji: „Pošimts pypkių, kaip aš visų nekenčiu!“ Tave nervina,
kad kelio darbininkai darbus pradėjo
anksčiau nei pradėjai sapnuoti paskutinįjį sapną, kad kaimynų šuo sulojo, o
paštininkas (tas tai kaip visada) atnešė tau siuntą dar likus dešimčiai minučių
iki žadintuvo. Tu galvoji apie tai, kaip gi tau dabar teks nusigauti į tą
prakeiktą darbą, kad uždirbtum tą žemininačiai menką pinigų sumą, vėliau dar
reikės pietauti su prakeiktais bendradarbiais, o vakare su jais eiti į teatrą
(ko ten eiti, niekas negali pasakyti, – direktorius liepė). Jautiesi
neišsimiegojęs, nes vakar vakare ilgai galvojai apie tuos žmones, kurių
nekenti, bet nespėjai apie visus pagalvoti, nes paėmei, ir užmigai. Lyg dar
viso to būtų maža, pamatai, kad namuose nebeturi kavos – neturėjai jau vakar,
bet ir laiko neturėjai jos nusipirkti. Ką gi, ir vėl teks leisti pinigus kavai
iš degalinės, kuri niekada nebūna tinkamo karščio ir tinkamo skonio.
Ieškodamas, ką apsirengti, supranti, kad jau seniai buvai įjungęs skalbyklę,
tad švarių drabužių spintoje paprasčiausiai nebėra. Jau galvoji skambinti
direktoriui, ir pranešti, kad šiandien tikrai neatvyksi į darbą, bet yra viena
nedidelė problemėlė – telefoną palikai darbe. Bambėdamas išsitrauki tą švarką,
kurį kažkada tau padovanojo buvusioji – tais laikais, kada toks švarkas vis dar
buvo madingas, tačiau tu jo niekada taip ir neapsivilkai (na, kadaise jis tau
buvo per didelis, o šiandien – jau ankštokas). Žiūrėdamas į savo atvaizdą
veidrodyje supranti, kad jau seniai nebuvai kirpykloje, o apie barzdos
modeliavimą geriau net nekalbėti. „Ką gi, tebūnie prasideda dar viena šūdina
diena!” – tari
tarsi sau, tarsi savo katinui, kuris pašiaušęs kuprą nubėgo pasislėpti po lova.
Žengęs pro duris sutinki kaimynę, kuri tau tiesa obuolių pintinę. „Pasivaišinkit, kaimynėli,“ – sako ji tau. Tu
jau nori kažką tokio atsikirsti, kad net obuoliai išbyrėtų, bet tau užgniaužia
gerklę, ir sakai: „Ačiū, ačiū, jūs labai maloni“, ir įsidedi porą obuolių į kelnių
kišenę, kurią per stebuklą kažkada sugalvojai susiūti, kad buto raktai
neiškristų. Priėjęs savo automobilį matai, kad jį kažkas nuplovė, tad iš karto
pradedi keiktis, ir dairytis, kas gi čia iš tavęs reikalaus pinigų. Supratęs,
kad nieko aplinkui nėra, skubėdamas užvedi variklį, ir važiuoji į degalinę,
kurioje tikiesi nusipirkti bent pakenčiamo skonio kavos. „Šiandien vaišinam“ –
sako tau degalinės darbuotoja. Gūžčioji pečiais, galvoji, kas čia darosi –
gerumo dienos gal ar ką, ir paduodi jai vieną (na, tą mažesnį) obuolį, kuris
saugiai tūnojo kišenėje. Eidamas link automobilio galvoji, kad tikrai tikrai
turi kas nors blogo nutikti – juk taip jau buvo ne kartą, ir tai dar tikrai
pasikartos. Didžiai tavo nuostabai, visišai nieko nenutinka – tu neišpili
kavos, niekas neužstatė pravažiavimo, ir joks paukštis tavo automobilio neapšiko. „Keista, keista, tikrai labai
keista“ – sakai, ir neskubėdamas važiuoji į darbą. Dar ir radiją įsijungi, nors
muzikos klausymasis rytais, dienos metu ir vakarais tave dažniausiai labai
erzina. Atėjęs į darbą negali suprasti, kodėl visi tau šypsosi, ir kažkaip
pernelyg maloniai kalba. „Šiandien gal mano gimtadienis gal, ar ką?“ – spėji
pagalvoti dar prieš nueidamas į direktoriaus kabinetą. Kažkodėl tas nupiepęs
senis tave norėjo kuo skubiau pamatyti. „Matyt, atleis iš darbo“, – pagalvoji,
bet sužinai, kad tave paaukštino pareigose. „Turbūt sapnuoju“, – pagalvoji, ir
bandai sau įsižnybti. Supratęs, kad esi tikrovėje, kimbi į darbus, kurie patys
už save niekada nenusidirba, ir nė nepajauti, kaip darbo diena ima ir
pasibaigia. „Na, liko dar tas spektaklis“, – pagalvoji, ir pastebėjęs, kad dar
liko šiek tiek laiko, nuvažiuoji į kirpyklą. Negali patikėti, kad pavyksta
apsikirpti be eilės, tad prieš spektaklį dar spėji užsukti į bufetą išgerti
nealkoholinio alaus. O ten – negali patikėti savo aikimis – sėdi tavo
buvusioji, šypsosi, ir modama kviečia
prieiti arčiau. „Puikiai atrodai“, – sako tau ji, o tu jautiesi praradęs kalbos
dovaną. Bandai prisiminti, už ką jos taip nekentei, ir nesugalvojęs tiesi
likusį obuolį. Ji tik šypteli, ir užrašo savo telefono numerį. „Susitikime
savaitgalį“, – sako ji tau dar prieš susskambant paskutiniam kvietimui į salę.
Grįžęs namo
galvoji, kad keistesnės dienos dar niekada nebuvo, bet jautiesi kažkaip... Na,
kaip čia tiksliau pasakius, – nešūdinai.
Nė nepajauti, kaip pasineri į sapnų karalystę, o ryte tave pažadina malonus
paukščiukų čiulbėjimas. Jau pavasaris.
Komentarai
Rašyti komentarą