Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

10 kelionė: nupirkti tyrimai

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę.

Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nėra pigūs. Pabandai susiimti, tiesiog paprašai, kad tau paduotų pigiausių vaistų nuo peršalimo, susimoki, ir skuodi pro duris.

Tikiesi, kad tau pavyks pasveikti namuose – kartą, kai gulėjai ligoninėje, niekaip negalėjai priprasti prie patiekiamų pusryčių ir pietų, tačiau džiaugeisi, kad pagaliau nereikia nieko gaminti pačiam. Tiesa, batono jau seniai nebevalgai, vadinamos šlapdešrės – taip pat, tačiau ligoninė bent mintimis tave nukelia į senus laikus, kada buvai jaunas ir gražus. Gydytojai tau griežtai neleidžia vartoti cukraus, tačiau jo tikrai negaili saldindami tavo arbatą. Supranti, kad niekas nė nenori, kad tu pasveiktum – juk pensija visai arti.

Kartais neturi laiko laukti, ko šeimos gydytoja leis atvykti kraujo tyrimams, todėl leidi sau šiek tiek paišlaidauti – užsiregistruoji privačioje klinikoje. Kai registratūroje tau pasiūlo kavos ar arbatos, iš karto susinervini, nes supranti, kad teks laukti labai ilgai. Kita vertus, tave turbūt tik erzina – juk tyrimus reikia daryti nieko nevalgius ir nieko negėrus. Taigi, atsipalaiduoji ir lauki toliau. Kai praeina trys ar keturi pusvalandžiai, prie tavęs prieina administratorė, ir praneša, kad esi visiškai sveikas – kraujo tyrimai nieko blogo neparodė. Apsidžiaugi, susimoki už kraujo tyrimus, ir tik grįžęs į darbą prisimeni, kad tu kraujo nė nepridavei. Vis dėlto, naujienos apie puikią sveikatos būklę tave tikrai džiugina, todėl parašai pagiriamąjį atsiliepimą. Ir visai nesvarbu, kad tu sumokėjai už kito asmens kraujo tyrimus – juk naujienos apie puikią sveikatą tikrai turi savo kainą.

Kai jau būsi pasirengęs išgirsti blogas naujienas apie savo sveikatos būklę, užsiregistruosi pas savo šeimos gydytoją (kokios dar šeimos? Juk esi vienišas!), o kol kas reikia atšvęsti. Taigi, valerijoną į studiją!

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

6 kelionė: how to recover Facebook account?

  Kai pagalvoji, gerai, kad turi draugų. Jie neleidžia tau pūstis. Jei pasigiri, kad va, tavo bicepsai ėmė ir išsipūtė, draugai tau iš karto pasakys, kodėl. Priaugai svorio – štai   kodėl taip nutiko. Jei pasigirsi, kad turi rašymo talentą, tau pasakys, kad rašai kaip Malūkas. Šiaip jau tai priimtum kaip komplimentą, bet iš balso tono supranti, kad čia reikėtų įsižeisti. Jei pasigiri, kad vakar į tave pažiūrėjo net trys moterys, draugai tau primins, kad už tavęs buvo televizorius, ir tuo metu rodė kačiuuuukus. Išmestum tu tuos draugus iš draugų, bet dabar tai nebėra tai dramatiška, kaip „One.lt“ laikais – „Facebook“ juk tau nepraneša apie nutrauktas draugystes. O juk negali taip tyliai imti ir nebedraugauti – juk norisi kažkokių fejerverkų. Tai ir draugauji toliau, kas belieka. Kartais, kai pasidalini kokiu nauju įrašu, pastebi, kad trūksta Petro, Jono, Genadijaus, Oksanos, Arvydo ir Juozo like‘ų. Pasvajoji, kad tas socialinis tinklalapis pagal tai reitinguotų tavo draugus, o tuomet,

12 kelionė: herojai ir pasmerktieji

  Kai sužinai, kad tavo rajone gyvena vagis, kuris naktimis išlupinėja kaimynų automobilių magnetolas, be jokio gailesčio sakai, kad jam reikia nukapoti pirštus. Bet kai sužinai, kad jis – mylintis tėvas, auginantis dvynius, tačiau dėl teistumo nerandantis jokio darbo, imi jo gailėti. O tai kaip žmogui gyventi, kaip jam vaikus į mokyklą išleisti? Jauti, kad nori jam padėti, ir mintyse jau dėlioji planą, kaip tą padaryti. Jam jauti kur kas didesnį palankumą nei kaimynui teisininkui, kuris, kaip sako kaimynai, vaikus auklėja kumščiu. Supranti, kad tas magnetolafilas yra kur kas geresnis žmogus, tik bėda, kad jam gyvenimas netinkamai susiklostė. Imi galvoti, kad aplinkybės kartais priverčia daryti pačius netikėčiausius dalykus, kurie plačiajai visuomenei atrodo truputį kitaip nei tau. Nori gyventi – turi nusižengti taisyklėms ir pasipelnyti kitų sąskaita. Nusikaltėliai kartais atrodo tarsi herojai. Svarbiausia, kad jie, padarę blogą darbą, savo kaltę kompensuotų kokiu nors gražiu gestu.