50 kelionių troleibusu

  Facebook‘e ponia Nijolė skundžiasi, kad kaimynų katės nuolatos apšlapina svogūnus, ir dėl to šie nudžiūna. Problema ne iš lengvųjų, nes tos kaimynų keturkojės neabejotinai turi supergalių – juk kitaip dėl to aitraus svogūnų kvapo niekaip negalėtų prieiti artyn. Ačiūdie, kad Facebook‘e visada galima rasti puikių patarėjų, kurie mielai dalinasi savo patirtimi, ir sako p. Nijolei, kad išbandytų pieną su antifryzu ar kotletukus su žiurkių nuodais. Jei taip kovojama su katėmis, baisu net pagalvoti, kokių priemonių imamasi, jei daržus užklumpa liūtys ar sausra. Na, bet su ponu D kovoti kiek sunkiau – jei jau jis nusprendžia, kad reikia palaistyt ar paskrudint augalėlius, būtinai taip ir padarys – jokios nijolės su juo nepakovos. Nesmerkit p. Nijolės, ji nėra toks blogas žmogus, kaip gali pasirodyti. Ji tik nori išsaugoti savo varganą daržą. Ir kates ji pati augina – juk peles tai reikia kažkam išgaudyti. Ji atšauna komentatoriams, kad katėms negalima duoti pieno – net ir tada, jei jis

  Tu pameni tą dieną, kai tau ėmė nesisekti. Galvojai, kad tai – labai laikina, tačiau būtent nuo tada viskas ėmė griūti. Tau juk Palmira sakė, kad Naujuosius metus reikia sutikti tik artimiausių draugų kompanijoje, be jokio triukšmo ir fanfarų. Nepaklausei. Jau sausio pirmą dieną tave kaip reikiant užsipuolė kaimynė. Sako ji tau, kad su tavo šunimi ji nė nesiruošia važiuoti liftu, ir prigrasino gausybę įvairių dalykų. Nors tu ir atsiprašei, ir užleidai jai liftą, tačiau ausyse dar ilgai spengė jos prakeiksmas. Taip tau ji ir pasakė: būk prakeiktas, gyvuly, storžievi tu netašytas ! Ir nuo tada viskas ėmė byrėti. Sausio antrą dieną tave paliko žmona. Sakė, kad eina į parduotuvę, bet nesupratai, kam ji su savimi pasiėmė visą savo batų kolekciją. Na, gal kulniukus reikia pakalti, ar ką. Nieko neįprasto. Sausio trečią dieną jos vis dar nebuvo namuose. Žinutėse ji rašė, kad pasikalbėsite vėliau, tačiau nebebuvo apie ką kalbėti. Ji išėjo pas kitą. Gero jai gyvenimo. Vasario pirmą dien

  Tavo draugas džiaugiasi užmezgęs neįpareigojančius santykius. Visi vyrai jam pavydi – sako, va, ir sekso gausi, ir visko. Nes jei jau nueisi į zaksą , tai kelio atgal nebus. O štai neįpareigojantys santykiai žada amžinos meilės viltį ir kursto neišsipildžiusių svajonių ilgesį. Po 20 metų tavo draugas pagalvos – o juk galėjo būti kitaip. Juk galėjo su ta jauna panele ir vaikų susilaukti, ir šiltą meilės guolį susisukti. Amžiams. Bet tada jam to nereikėjo, norėjosi tik išlaikyti akimirkos žavesį, vėl pasijusti jaunu ir geidžiamu. Su žmona juk taip nebūtų. Nauja meilė žada viltį, kad tu ir vėl būsi jaunas, ir tai truks amžinai. Bet negailestinga realybė tave sugrąžina ant žemės – po metų ar dvejų tu supranti, kad ir tavo buvusi žmona buvo ne ką prastesnė. Ir vėl pasijunti vienišas. Nors amžiaus vidurio krizė jau praeity, tu vis dar galvoji, ką norėtum nuveikti. Su parašiutu jau šokai. Banglentėmis jau plaukiojai. Motociklu jau pasidžiaugei ir pardavei. Net ir plaukus jau buvai nusidaž

  Ėjo kartą žmogelis atsigerti vandens, bet sutiko slibiną. Turbūt visi žinote, ką su tuo devyngalviu slibinu daryti – ne vienoje pasakoje buvo aiškinama, kad reikia nukapoti visas jo galvas. Na, ir ką, grūmėsi, grūmėsi žmogelis su tuo slibinu, ir tik trečią dieną pavargęs krito ant žemės. Slibinas ir klausia to žmogelio, ko gi jis norėjęs, o šis jam atsako, kad ėjo atsigerti vandens. Slibinas nustebęs klausia: „O tai kodėl tu jo negėrei?“ Kartą ir tau taip nutiko. Dirbai savo varganą darbelį. Nekentei jo visa širdimi. Nekentei visu kūnu, visa siela ir visomis mintimis. Nekentei ne tiek savo darbo, kiek savo vadovo, kuris buvo žiaurus, šlykštus ir labai skūpas žmogus. Visi tau apie tai pasakojo. Nekentei jo už tai, kad jis tau niekada nepakėlė atlyginimo, ir tos varganos kas mėnesį gaunamos algelės tau visiškai nepakako savo poreikiams. Ir vis tiek dirbai sukandęs dantis. Tikėjaisi, kad anksčiau ar vėliau nugalės teisingumas, ir tu galėsi džiaugtis kur kas pilnesnėmis kišenėmis.

 Žiniasklaidoje dar viena skandalinga naujiena – koks nors žvaigždūnas paragavo rašytojo duonos ir nusprendė išleisti savo biografiją. Cha, žurnalistai nė nežino, kad tiems rašytojams ne visada duoda tos duonos paragauti. Jei jau duoda – tai labai negausiai. Lietuvoje gi niekas neskaito – ypač prastos vietinės literatūros. O jei ir paskaito, tikrai negaili kritikos, ir dar kartais paprašo grąžinti pinigus už knygą. Patys aršiausi komentatoriai sako, kad „jei negali nerašyti, tai ir nerašyk“, bet jie nežino, kad rašytojas negali nerašyti. Atimk iš jo kompiuterį – jis būtinai susiras baltą popieriaus lapą ir tušinuką. Atimsi ir tai – jau žiūrėk, jis adata badosi pirštus ir krauju teplioja sienas. O ką daryti, jei aplanko tas vadinamasis įkvėpimas? Tik įkvėpi, ir vienu ypu išpyškini, kas ten tau pyškinasi. Jokio gailesčio skaitytojui – ką jau parašiau, tą jau malonėkite perskaityti. Perskaityti, permanyti, ir dar savo draugams ir sugyventiniams papasakoti. Rašyti gali tik tol, kol tavo