16 kelionė: Memento mori

 

Tavo draugas džiaugiasi užmezgęs neįpareigojančius santykius. Visi vyrai jam pavydi – sako, va, ir sekso gausi, ir visko. Nes jei jau nueisi į zaksą, tai kelio atgal nebus. O štai neįpareigojantys santykiai žada amžinos meilės viltį ir kursto neišsipildžiusių svajonių ilgesį. Po 20 metų tavo draugas pagalvos – o juk galėjo būti kitaip. Juk galėjo su ta jauna panele ir vaikų susilaukti, ir šiltą meilės guolį susisukti. Amžiams. Bet tada jam to nereikėjo, norėjosi tik išlaikyti akimirkos žavesį, vėl pasijusti jaunu ir geidžiamu. Su žmona juk taip nebūtų.

Nauja meilė žada viltį, kad tu ir vėl būsi jaunas, ir tai truks amžinai. Bet negailestinga realybė tave sugrąžina ant žemės – po metų ar dvejų tu supranti, kad ir tavo buvusi žmona buvo ne ką prastesnė. Ir vėl pasijunti vienišas. Nors amžiaus vidurio krizė jau praeity, tu vis dar galvoji, ką norėtum nuveikti. Su parašiutu jau šokai. Banglentėmis jau plaukiojai. Motociklu jau pasidžiaugei ir pardavei. Net ir plaukus jau buvai nusidažęs. Tai kas dabar?

Bandai gręžtis į tai, kas yra tikra. Religija? Ne, tai ne tau. Savanoriavimas silpnesniųjų visuomenės atstovų organizacijose? Ne, tai ne tau. Paprasčiausiai nori būti tikras, kad kažką paliksi po savęs, ir tai neapsiribos vien tik šiukšlių kalnais. Bandei rašyti knygą. Nepavyko. Bandei eksperimentuoti su inovatyviais išradimais. Nepavyko – kinai tave aplenkė. Bandei patekti į Gineso rekordų knygą. Greičiausiai taip pat nepavyks. Bandei sukurti savo verslą, kuris dovanotų žmonėms dar nepatirtas pramogas. Nepavyko. Galiausiai prisiminei, kad jau kurį laiką visiškai nebendravai su savo vaikais. Nepavyko užmegzti kontakto. Supranti, kad praeityje padarei pernelyg daug klaidų, kurias atitaisyti nebus taip paprasta. Pripažįsti, kad sensti, ir kelio atgal nebėra. Nesvarbu, kokiomis spalvomis dažysi savo žilstelėjusius plaukas – niekas nesugrąžins prabėgusių jaunystės metų. O gal?

Nusiunti žmonai atsiprašymo laiškelį. Ji tave pasiunčia. Nusiunti dar vieną. Paštininkas tau jį grąžina atgal. Nenuleidi rankų – nusiunti dar vieną, ir galiausiai gauni atsakymą. Žmona tau sako, kad vis tiek nieko nebūtų pavykę, nes ji jau kurį laiką susitikinėjo su savo bosu. Bent viena našta nukrinta tau nuo pečių.

Atsiprašymo rašteliais  imi atakuoti ir savo vaikus – siunti jiems barbių ir plastikinių mašinėlių, bet tik tada, kai šios siuntos ima plūsti atgaliniu adresu, prisimeni, kad tavo vaikai jau seniausiai mokosi universitete. Ir vėl grįžti prie atsiprašymo laiškelių, kurie galiausiai duoda šiokios tokios naudos: sužinai, kad tavo vaikų gyvenamoji vieta jau seniausiai pasikeitusi, ir jų jau kuris laikas nėra mūsų Lietuvėlėje. Dukra pakėlė sparnus į Londoną, o sūnus – bala žino kur, buvę kaimynai sako, kad kažkur toli į Rytus. Tu supranti, kad vis tiek nieko gero neveiki, todėl leidiesi į savo gyvenimo kelionę, kurioje pamatai ko dar nematęs. Susipažįsti su kitų šalių kultūromis, susirandi naujų draugų, ir tavo galvoje vėl ima kirbėti mintis, kad gyvenimas dar tik prieš akis. Pažadi savo vaikams, kad būsi labai rūpestingas senelis, ir jautiesi susitaikęs su pačiu savimi. Su metų našta nepalenktyniausi, tačiau su savimi tampi atviras  – iššokęs su parašiutu neatjaunėsi, tačiau turi būti dėkingas už kiekvieną tau likusią dieną.