50 kelionių troleibusu

  Tu dažnai galvoji, ką gi kiti apie tave galvoja, ir elgiesi taip, kad galvoti tikrai būtų apie ką. Tu viską apgalvoji – apgalvodavai dar mokykloje, kai rašydamas rašinėlį vietoj „ks“ rašydavai „x“, o vietoj „eta“ dėdavai ženklą „ @”. Ir kam to reikėjo? Ogi tam, kad mokytoja galvotų ir ŽINOTŲ, kad tu turi kompiuterį. Tarsi tai būtų svarbu. O tada, kai nuvažiuoji į savo sodybą, aplink kurią nerasi nė gyvos dvasios, gali dienų dienas nesiprausti ir neskalbti drabužių, bet tada, kai ruošiesi grįžti namo, būtinai apsirengi vilnietiškai ir net išsiplauni galvą. Maža ką, gal pakeliui   namo sustabdys policininkas. Gal laiptinėje susidursi su kaimynu. Gal teks užsukti į degalinę. Niekada negali žinoti. Kartais šiek tiek graužiesi dėl pomėgio vaikytis naujausių madų, tačiau džiaugiesi, kad jos kas 10-20 metų sugrįžta. Būtent todėl savo vestuvių nuotraukas ir rodai tik tada, kai tavo kostiumas ir žmonos suknelė vėl būna ant bangos . Nemadinguoju periodu visi labai juokiasi, tiksliau – kvatoja

  Kai įsėdi į ne savo iškviestą taksi, kurį laiką džiaugiesi – cha cha cha, man taip ilgai nepavyko prisiskambinti nė vienai taksi bendrovei, o čia tik paėmiau, ir įsėdau. Iš to džiaugsmo net pamiršti pasiteirauti, koks bus taikomas tarifas, ir tik kelionės pabaigoje supranti, kad diaugsmo čia mažai. Trisdešimt eurų už tokią trumpą kelionę? Ar jūs pablūdot ? Ir tada (nors ir labai miglotai) supranti, kad čia buvo ne kažkieno iškviestas taksistas, o tiesiog stovėjęs prie vieno populiariausių naktinių klubų. Ką gi, vagystė turi savo kainą. Taip jau yra, kad norisi iš kitų kažką atimti – tą supratai jau vaikystėje, kai vienas kaimynų vaikas turėjo kur kas daugiau žaislų nei tu. Taip, jūs žaisdavot kartu, bet labai jau norėjosi kažką iš jo atimti. Kad ir kelias to gana neįdomaus žaidimo korteles. Klausei savęs, o kam tau jos, bet širdis sakė: nu reikia. Taigi, kai jis nematė, pavogei kelias korteles, ir užkasei. Tik vėliau, kai vėl žaidėte tą patį žaidimą, supratai, kad jis tau tapo dar n

  Kai augini šunį, kiekvienas rytas prasideda taip pat: suskamba žadintuvas, tu vertiesi iš lovos, ir bandai įkalbėti savo keturkojį draugą išeiti pasivaikščioti. Jis tingiai nusižiovauja, pasirąžo, ir apsiverčia ant kito šono. Pagalvoji, kad taip dar geriau – turėsi laiko išgerti kavos, ir eisi pasivaikščioti tik tada, kai abi akys jau bus visiškai atsimerkusios. Viskas vyksta pagal planą – įsiberi du šaukštelius kavos, užpili verdančiu vandeniu, šiek tiek pamaišai, ir eini praustis. Grįžęs jau sėdiesi gerti kavą, bet tavo miegantysis gražuolis jau atkutęs, ir reikalauja kuo skubiau eiti į lauką. Reikalai prispaudė staigiai ir neatidėliotinai, tad malonėk pakelti savo sėdimąją, ir surask patogiąsias petnešas ir gražųjį pavadėlį. Rinktis nėra iš ko, tad skubi kiek įmanydamas. Lauke sutinki porą isteriškų pudeliukų ir peraugusių jorkšyrų, pasisveikini su kaimynais, surenki šuniuko paliktas krūveles, ir eini namo. Šiandien oras nekoks, tad šuo neturi jokio noro šokinėti per balas ir brai

  Kai ateina trečiadienis, gali pasiimti stebuklingą kortelę, ir eiti į kiną už pusę kainos. Kitomis dienomis, kaip ir daugelis lietuvių (bent jau norėtum tuo tikėti), paprasčiausiai neįstengi įpirkti bilietų, todėl lauki savaitės vidurio. Išsirenki kokį nors filmą, kurį žiūrėti namuose būtų pernelyg niūru, atsisėdi, ir lauki. Štai, jau rodo treilerius. Pristato naują lietuvišką komediją. Sako, kad tai – dar viena juokinga tų pačių kūrėjų komedija, tačiau peržiūrėjęs treilerį supranti, kad juokingiausia vieta ir buvo ta, kai pasakė, kad tai – DAR VIENA LABAI JUOKINGA KOMEDIJA. Gerai, gerai, galbūt esi pernelyg niūrus žmogus, ir tau nėra juokingi tie dalykai, kurie turi būti juokingi visiems. Dažniausiai eini į tokius filmus, kurių veikėjai turi kažkur nueiti ir kažką padaryti, bet jiems nesigauna . Jau net ir visi žiūrovai pradeda abejoti, ar jam tikrai pavyks, nes bendražygis tai numiršta dar pakeliui. Jau nepamen, kada matei tikrai gerą filmą, apie kurį apskritai būtų verta kalbėti.

  Jūs, aišku, galvojat, kad vasara ateina tada, kai bent trys feisbuko draugai tą pačią dieną pasidalina šašlykų nuotraukomis, arba tada, kai braškės kainuoja ne dešimt eurų, o kokius tris pem. Na, arba tada, kai katinas savo kailinius išmėto po visą trobą, ir reikalauja atvesti mergų. Betgi ne. Iš tikrųjų vasara ateina tada, kai direktorius tau duoda tris šimtus eurų ir sako: „Pailsėk biški biškutėlį, nuskrisk į Turkiją ar dar kur“. Jau vizualizuoji, kaip guli sau prie baseino ir gurkšnoji tai, kas mūsų šalyje beveik draudžiama.   Ir devintą ryto, ir devintą vakaro. Ir tada, kai dešimtą ryto nueni į parduotuvę, tau nereikia pusvalandį stovėti eilėje, kad galėtum nusipirkti cigarečių. Fantastiškos atostogos. Bet būna, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių savo sukauptas atostogas tau tenka leisti Lietuvoje. Žinoma, tai irgi nėra blogai, tačiau bijai, kad Petras paprašys padėti dengti stogą, pusbrolis Alfredas paprašys suremontuoti jo mašiną, o pusseserė Elenytė pasikvies pas save į

  Antrasis Dievo įsakymas skelbia, kad nevalia tarti Dievo vardą be reikalo, tad kyla klausimas, kada ateina tas reikalas, ir kokį vardą reikėtų tarti tam reikalui atsiradus. Tau įdomu, kaip Dievas pats interpretuotų tuos savo įsakymus, ir kokias nuodėmes tikrai galima laikyti nedovanotinomis. Na, bet sakoma, kad Dievas viską atleidžia, tad nėra jokio reikalo per daug nerimauti. Tau tik baisu, kad pragare gali būti nepakeliama šutra – juk geriausiai jautiesi pavasarį, kada nebereikia klampioti po tešlynus, o saulės spinduliai maloniai spigina nugarą. Tikintieji mokomi būti gailestingais ir atleisti savo kaltininkams, tačiau nelabai turime tinkamo pavyzdžio, mokančio, kaip tą padaryti. Nereikėtų užmiršti, kad pats ponas D nubaudė Ievą ir Adomą. Tik pamanykit – už obuolį! Gal Ieva ir Adomas nežinojo, ar tikrai tikrai negalima paragauti to uždraustojo obuolio – gal manė, kad jau taisyklės pasikeitė ar ką. Juk už tokią nedidelę klaidą tikrai galima atleisti – visiems pasitaiko. Kita vert