Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

46 kelionė: Laimingos valandos

 

Kai ateina trečiadienis, gali pasiimti stebuklingą kortelę, ir eiti į kiną už pusę kainos. Kitomis dienomis, kaip ir daugelis lietuvių (bent jau norėtum tuo tikėti), paprasčiausiai neįstengi įpirkti bilietų, todėl lauki savaitės vidurio. Išsirenki kokį nors filmą, kurį žiūrėti namuose būtų pernelyg niūru, atsisėdi, ir lauki. Štai, jau rodo treilerius. Pristato naują lietuvišką komediją. Sako, kad tai – dar viena juokinga tų pačių kūrėjų komedija, tačiau peržiūrėjęs treilerį supranti, kad juokingiausia vieta ir buvo ta, kai pasakė, kad tai – DAR VIENA LABAI JUOKINGA KOMEDIJA. Gerai, gerai, galbūt esi pernelyg niūrus žmogus, ir tau nėra juokingi tie dalykai, kurie turi būti juokingi visiems. Dažniausiai eini į tokius filmus, kurių veikėjai turi kažkur nueiti ir kažką padaryti, bet jiems nesigauna. Jau net ir visi žiūrovai pradeda abejoti, ar jam tikrai pavyks, nes bendražygis tai numiršta dar pakeliui. Jau nepamen, kada matei tikrai gerą filmą, apie kurį apskritai būtų verta kalbėti. Matyt, esi labai savito skonio kinomanas, kuriam įtikti nėra taip paprasta. O gal tik tu vienas kažką supranti apie kiną, o kiti yra visiški tamsuoliai.

Tyliau, tyliau, jau filmas prasidėjo. Jei kalbėsi, neišgirsi triauškančių spragėsių, o vėliau – garsių riaugėjimų. Žiūri filmą apie tremtį į Sibirą. Negali patikėti, kad sėdi pilnut pilnutėlėje salėje. Na, galbūt žmonės nori pažiūrėti, kodėl anksčiau ta tremtis visai nedžiugino. Šiandien gi ji net ir savanoriška. Svarbiausia, kad telefonų neatimtų, o visa kita – tebūnie. Girdi, kaip kolega tau kužda į ausį: „O nebuvo kito filmo, kai atėjo pranešti, kad moters vyras mirė, ir tuo pačiu paprašė sekso?“ „Tyliau, tyliau, taigi tai – klasika!” Filmo pabaigoje moterys verkia, o vyrai – nelabai, ir sako, kad kitą kartą filmus išrinks patys. Nėra čia ko viešai bliauti. Bet... tie filmai primena senąjį pasaulį, kada dar nereikėjo laikytis saugaus atstumo ir viešumoje dėvėti kaukių. Geri laikai buvo.

Būna, žinoma, ir kitokių filmų. Štai – nueini su šeima pažiūrėti filmo apie šuns tikslą. Visa kino salė skęsta ašarose, o tau galvoje kirba tik viena mintis: greičiausiai tavo šuo gyvena dar tik pirmąjį gyvenimą, dėl to ir yra toks kaušas. Norėtum, kad ir jis išsikeltų kokių nors tikslų – stengtųsi tave apsaugoti nuo piktų žmonių kėslų, ar bent jau prireikus tave apgintų, bet jis tesirūpina, kad namuose nebūtų pernelyg daug batų. Filmo pabaigoje verki ir tu: na, kodėl kiti turi tokius protingus šunis, o tu, nors ir sąžiningai laikaisi dresuotojo nurodymų, gyveni su visiškai nevaldomu aviganiu. Avigalviu.

Bet vėliau pasižiūri DAR VIENĄ LIETUVIŠKĄ KOMEDIJĄ, kuri pasirodo esanti pusėtinai juokinga. Ten Oksana Pikul vaidina, kaip bara neklaužadą šuniuką: „Tu, pūkuotas velny, niu niu niu!” ir pagalvoji, kad galbūt ir tu tai gali pritaikyti praktikoje. Didžiai nustembi, kad iš tikrųjų taip ir nutinka – šuo suklūsta ir nustoja graužti batus.

Tau kartais pradeda atrodyti, kad tavo šuo visiškai nesupranta, už ką gauna apdovanojimą – skanių kąsnelių ar žaidimą kamuoliuku. Panašu, kad jis tą laiko grynu atsitiktinumu. Kai pabandai dirbti su draugo borderkoliu, tave užvaldo juodai baltas pavydas: šitam šuniui tereikia pasakyti komandą, ir jis klauso... Be jokių pakišų, be jokių gudrybių. Yra komanda, ir yra jos vykdymas. Borderkolių šeimininkai sako, kad baik tu, baik tu, taigi visi šunys visko gali išmokti, tik reikia mokėti su juo susitarti, bet kai duodi tam pačiam savo draugui padirbėti su savo šunimi, jis tau pasako, kad tavo šuo yra paprasčiausiai durnas. Ir viskas. Tu supranti, kad jūsų draugystei atėjo galas, nes tikrai neleisti kažkokiam slunkiui pravardžiuoti tavo šunį. Nutrauki su juo draugystę visose savo socialinių tinklalapių paskyrose, ir šiek tiek gailiesi, kad kai kurias paskyras esi tiesiog ištrynęs. Būtų kur kas dramatiškiau. Būtų geras scenarijus DAR VIENAM BAISIAM LIETUVIŠKAM FILMUI.

Ką gi, belieka tik laukti trečiadienio, kada bilietus galėsite įsigyti pigiau. Tikiesi, kad vėl galėsi išvysti kokį nors protingą šunį. Ir paverkti. Na, tiksliau, apverkti savo šunį, kuriam mokytis sekasi itin prastai.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

10 kelionė: nupirkti tyrimai

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę. Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nė...

13 kelionė: Superšunininkai

  Turi kaimyną, auginantį haskį. Ir dar vieną kaimyną, kuris augina jorkšyriuką. Vienas kaimynas šunį nuolatos uždaro į balkoną, todėl tenka klausytis dainų ir dainelių, o kito kaimyno šuns tu truputį prisibijai – jau yra tau kartą įkandęs į blauzdą. Tu irgi turi šunį. Vidutinio dydžio. Nei haskį, nei jorkšyrą. Kartais tavo vidutinio dydžio šuo bando užmegzti draugišką kontaktą su haskiu ar su jorkšyru, bet kaimynams tai nelabai patinka. Sako, kad haskis yra haskis, ir jam nereikia jokių draugysčių su kitais šunimis. Jo paskirtis – tempti. Kaip supranti, to šuns gyvenimo tikslas – tempti   savo šeimininką, nes visada pirmas pro duris išsiveržia haskis, o iš paskos dusdamas atbėga ir kaimynas. Jorkšyro šeimininkas irgi neleidžia savo šuniukui bendrauti su kitais savo giminaičiais. Vos tik pamato, kad tavo vidutinio dydžio šuo norėtų pauostyti jo jorkšyriuką, išpučia akis, ir pasiima šuniuką ant rankų – maža ką, gal tavo šuo perkąs jam gerklę. Jorkšyrininkai žino, kad jų šuniu...

4 kelionė: klientas visada teisus

  Jei dirbi klientų aptarnavimo srityje, tikrai žinai, kaip galima, ir kaip negalima kalbėti. Jei klientas turi nusiskundimų, tu jokiu būdu negali jam sakyti, kad eitų pas konkurentus, o tada, jei skambini ir siūlai tam tikras paslaugas, bet prisikambini turinčiam skundų esamam klientui,   negali tiesiog imti ir sakyti: „ach, taip,   suprantu, kad jūs nepatenkintas, gero vakaro“. Todėl tada, kai susiduri su tokiais klientų aptarnavimo specialYstais (taip taip, ne specialistais), tau iš karto kyla noras rašyti skundą. Tokių skundų jau esi prikaupęs visą sekciją, nes nori stebėti, ar bent kiek patobulėjai skųsdamasis. Supranti, kad tą irgi reikia mokėti, nes kitaip nieko neišsireikalausi. Graužiesi, kad „Facebook‘e“ galima tik vieną kartą palikti vienos žvaigždutės įvertinimą, nes tą su mielu noru atliktum dar ir dar kartą. Dar geriau – jei tą galėtum atlikti anonimiškai. Juk visada daug paprasčiau pulti kitus, kai niekas nežino, kas gi slepiasi po tavo pseudonimu. Ypač tad...