Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

46 kelionė: Laimingos valandos

 

Kai ateina trečiadienis, gali pasiimti stebuklingą kortelę, ir eiti į kiną už pusę kainos. Kitomis dienomis, kaip ir daugelis lietuvių (bent jau norėtum tuo tikėti), paprasčiausiai neįstengi įpirkti bilietų, todėl lauki savaitės vidurio. Išsirenki kokį nors filmą, kurį žiūrėti namuose būtų pernelyg niūru, atsisėdi, ir lauki. Štai, jau rodo treilerius. Pristato naują lietuvišką komediją. Sako, kad tai – dar viena juokinga tų pačių kūrėjų komedija, tačiau peržiūrėjęs treilerį supranti, kad juokingiausia vieta ir buvo ta, kai pasakė, kad tai – DAR VIENA LABAI JUOKINGA KOMEDIJA. Gerai, gerai, galbūt esi pernelyg niūrus žmogus, ir tau nėra juokingi tie dalykai, kurie turi būti juokingi visiems. Dažniausiai eini į tokius filmus, kurių veikėjai turi kažkur nueiti ir kažką padaryti, bet jiems nesigauna. Jau net ir visi žiūrovai pradeda abejoti, ar jam tikrai pavyks, nes bendražygis tai numiršta dar pakeliui. Jau nepamen, kada matei tikrai gerą filmą, apie kurį apskritai būtų verta kalbėti. Matyt, esi labai savito skonio kinomanas, kuriam įtikti nėra taip paprasta. O gal tik tu vienas kažką supranti apie kiną, o kiti yra visiški tamsuoliai.

Tyliau, tyliau, jau filmas prasidėjo. Jei kalbėsi, neišgirsi triauškančių spragėsių, o vėliau – garsių riaugėjimų. Žiūri filmą apie tremtį į Sibirą. Negali patikėti, kad sėdi pilnut pilnutėlėje salėje. Na, galbūt žmonės nori pažiūrėti, kodėl anksčiau ta tremtis visai nedžiugino. Šiandien gi ji net ir savanoriška. Svarbiausia, kad telefonų neatimtų, o visa kita – tebūnie. Girdi, kaip kolega tau kužda į ausį: „O nebuvo kito filmo, kai atėjo pranešti, kad moters vyras mirė, ir tuo pačiu paprašė sekso?“ „Tyliau, tyliau, taigi tai – klasika!” Filmo pabaigoje moterys verkia, o vyrai – nelabai, ir sako, kad kitą kartą filmus išrinks patys. Nėra čia ko viešai bliauti. Bet... tie filmai primena senąjį pasaulį, kada dar nereikėjo laikytis saugaus atstumo ir viešumoje dėvėti kaukių. Geri laikai buvo.

Būna, žinoma, ir kitokių filmų. Štai – nueini su šeima pažiūrėti filmo apie šuns tikslą. Visa kino salė skęsta ašarose, o tau galvoje kirba tik viena mintis: greičiausiai tavo šuo gyvena dar tik pirmąjį gyvenimą, dėl to ir yra toks kaušas. Norėtum, kad ir jis išsikeltų kokių nors tikslų – stengtųsi tave apsaugoti nuo piktų žmonių kėslų, ar bent jau prireikus tave apgintų, bet jis tesirūpina, kad namuose nebūtų pernelyg daug batų. Filmo pabaigoje verki ir tu: na, kodėl kiti turi tokius protingus šunis, o tu, nors ir sąžiningai laikaisi dresuotojo nurodymų, gyveni su visiškai nevaldomu aviganiu. Avigalviu.

Bet vėliau pasižiūri DAR VIENĄ LIETUVIŠKĄ KOMEDIJĄ, kuri pasirodo esanti pusėtinai juokinga. Ten Oksana Pikul vaidina, kaip bara neklaužadą šuniuką: „Tu, pūkuotas velny, niu niu niu!” ir pagalvoji, kad galbūt ir tu tai gali pritaikyti praktikoje. Didžiai nustembi, kad iš tikrųjų taip ir nutinka – šuo suklūsta ir nustoja graužti batus.

Tau kartais pradeda atrodyti, kad tavo šuo visiškai nesupranta, už ką gauna apdovanojimą – skanių kąsnelių ar žaidimą kamuoliuku. Panašu, kad jis tą laiko grynu atsitiktinumu. Kai pabandai dirbti su draugo borderkoliu, tave užvaldo juodai baltas pavydas: šitam šuniui tereikia pasakyti komandą, ir jis klauso... Be jokių pakišų, be jokių gudrybių. Yra komanda, ir yra jos vykdymas. Borderkolių šeimininkai sako, kad baik tu, baik tu, taigi visi šunys visko gali išmokti, tik reikia mokėti su juo susitarti, bet kai duodi tam pačiam savo draugui padirbėti su savo šunimi, jis tau pasako, kad tavo šuo yra paprasčiausiai durnas. Ir viskas. Tu supranti, kad jūsų draugystei atėjo galas, nes tikrai neleisti kažkokiam slunkiui pravardžiuoti tavo šunį. Nutrauki su juo draugystę visose savo socialinių tinklalapių paskyrose, ir šiek tiek gailiesi, kad kai kurias paskyras esi tiesiog ištrynęs. Būtų kur kas dramatiškiau. Būtų geras scenarijus DAR VIENAM BAISIAM LIETUVIŠKAM FILMUI.

Ką gi, belieka tik laukti trečiadienio, kada bilietus galėsite įsigyti pigiau. Tikiesi, kad vėl galėsi išvysti kokį nors protingą šunį. Ir paverkti. Na, tiksliau, apverkti savo šunį, kuriam mokytis sekasi itin prastai.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

6 kelionė: how to recover Facebook account?

  Kai pagalvoji, gerai, kad turi draugų. Jie neleidžia tau pūstis. Jei pasigiri, kad va, tavo bicepsai ėmė ir išsipūtė, draugai tau iš karto pasakys, kodėl. Priaugai svorio – štai   kodėl taip nutiko. Jei pasigirsi, kad turi rašymo talentą, tau pasakys, kad rašai kaip Malūkas. Šiaip jau tai priimtum kaip komplimentą, bet iš balso tono supranti, kad čia reikėtų įsižeisti. Jei pasigiri, kad vakar į tave pažiūrėjo net trys moterys, draugai tau primins, kad už tavęs buvo televizorius, ir tuo metu rodė kačiuuuukus. Išmestum tu tuos draugus iš draugų, bet dabar tai nebėra tai dramatiška, kaip „One.lt“ laikais – „Facebook“ juk tau nepraneša apie nutrauktas draugystes. O juk negali taip tyliai imti ir nebedraugauti – juk norisi kažkokių fejerverkų. Tai ir draugauji toliau, kas belieka. Kartais, kai pasidalini kokiu nauju įrašu, pastebi, kad trūksta Petro, Jono, Genadijaus, Oksanos, Arvydo ir Juozo like‘ų. Pasvajoji, kad tas socialinis tinklalapis pagal tai reitinguotų tavo draugus, o tuomet,

12 kelionė: herojai ir pasmerktieji

  Kai sužinai, kad tavo rajone gyvena vagis, kuris naktimis išlupinėja kaimynų automobilių magnetolas, be jokio gailesčio sakai, kad jam reikia nukapoti pirštus. Bet kai sužinai, kad jis – mylintis tėvas, auginantis dvynius, tačiau dėl teistumo nerandantis jokio darbo, imi jo gailėti. O tai kaip žmogui gyventi, kaip jam vaikus į mokyklą išleisti? Jauti, kad nori jam padėti, ir mintyse jau dėlioji planą, kaip tą padaryti. Jam jauti kur kas didesnį palankumą nei kaimynui teisininkui, kuris, kaip sako kaimynai, vaikus auklėja kumščiu. Supranti, kad tas magnetolafilas yra kur kas geresnis žmogus, tik bėda, kad jam gyvenimas netinkamai susiklostė. Imi galvoti, kad aplinkybės kartais priverčia daryti pačius netikėčiausius dalykus, kurie plačiajai visuomenei atrodo truputį kitaip nei tau. Nori gyventi – turi nusižengti taisyklėms ir pasipelnyti kitų sąskaita. Nusikaltėliai kartais atrodo tarsi herojai. Svarbiausia, kad jie, padarę blogą darbą, savo kaltę kompensuotų kokiu nors gražiu gestu.

10 kelionė: nupirkti tyrimai

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę. Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nė