50 kelionių troleibusu

Kai važiuoji troleibusu, kartais sėdi ir žvalgaisi – galbūt tas vyras su juodu ilgu paltu slepia kokią nors paslaptį, galbūt ta moteriškė su skarele iš tiesų yra teroristė, ir jos krepšiuose – visai ne obuoliai, kaip gali pasirodyti. Kasdien skaitai kriminalines naujienas ir bandai įsiminti ieškomų žmonių veidus. Ką gali žinoti, galbūt vieną dieną tau pavyks pagauti nusikaltėlį, juk tuomet taptum nacionaliniu didvyriu. Ir vis dėlto, tau vis neduoda ramybės klausimas – ar tą pabėgėlį, sergantį tuberkulioze, tikrai reikėtų gaudyti, ar vis dėlto geriau laikytis atokiau. Visai neseniai perskaitei pranešimą, kad vienas vyras yra labai pavojingas – jis serga atvira tuberkuliozės forma, todėl jį pamačius tiesiog privaloma tiesiog imti ir pagauti. Tai kaip tada jį reikėtų gaudyti? Ir ar patys policininkai tam bus pakankamai gerai pasirengę? Juk niekada negali žinoti, ar tikrai neužsikrėsi. Štai ir moralinė dilema, kuri keliama kas antrame šaudo-gaudo-nepagauna filmuose. Turi pasirinkti, kas yr

Jei bent kartą lankeisi kavinėje, bent vieną kartą ar du tavęs tikrai paprašė paremti kurčnebylių bendruomenę. Viskas, žinoma, vyksta labai tyliai: ant staliuko padedamas molinis vėžliukas ir paliekamas raštelis paremti keliais eurais. Litais tai tikrai daugiau prašydavo – gal 10, gal 15. Tau tai atrodydavo per brangu. Ir štai vieną kartą begurkšnodamas neolkoholinį alų ir vėl buvai paprašytas paremti, tačiau šį kartą – tik 3 varganais eurais. Tu žinai, kad bet kuriuo atveju jausiesi prastai – ar paremssi, ar vis dėlto susilaikysi. Taigi, meti liūdną žvilgsnį į savo antrąją pusę, ir gavęs tuos tris eurus, už kuriuos nė kojinių neįstengtum nusipirkti, padedi ant stalo. Ryte liūdnai žvelgi į tą molinį vėžliuką tabaluojančiomis kojomis, ir svarstai, kur tau jį dėti. Nuo lentynos jį tikrai numes tavo begėdis katinas, tad imiesi jam ieškoti naujų namų. Vėžliukui, žinoma, ne katinui. Nors artėja didžiosios metų šventės, ir galėtum tą vėžlį įteikti bet kuriam iš savo draugų, bet tau nepatin

  Kai pagalvoji, gerai, kad turi draugų. Jie neleidžia tau pūstis. Jei pasigiri, kad va, tavo bicepsai ėmė ir išsipūtė, draugai tau iš karto pasakys, kodėl. Priaugai svorio – štai   kodėl taip nutiko. Jei pasigirsi, kad turi rašymo talentą, tau pasakys, kad rašai kaip Malūkas. Šiaip jau tai priimtum kaip komplimentą, bet iš balso tono supranti, kad čia reikėtų įsižeisti. Jei pasigiri, kad vakar į tave pažiūrėjo net trys moterys, draugai tau primins, kad už tavęs buvo televizorius, ir tuo metu rodė kačiuuuukus. Išmestum tu tuos draugus iš draugų, bet dabar tai nebėra tai dramatiška, kaip „One.lt“ laikais – „Facebook“ juk tau nepraneša apie nutrauktas draugystes. O juk negali taip tyliai imti ir nebedraugauti – juk norisi kažkokių fejerverkų. Tai ir draugauji toliau, kas belieka. Kartais, kai pasidalini kokiu nauju įrašu, pastebi, kad trūksta Petro, Jono, Genadijaus, Oksanos, Arvydo ir Juozo like‘ų. Pasvajoji, kad tas socialinis tinklalapis pagal tai reitinguotų tavo draugus, o tuomet,

 Kai dirbi ilgiau nei para turi valandų, parašai kokiam draugui, kad jau tuoj tuoj šoksi pro langą. Po valandos ar dviejų jis tavęs pasiteirauja, ar jau iššokai, o tu supykęs jam atrėži, kad nebuvo kada. Supranti, kad tau dirbti niekada nė nepatiko, nors visiems pasakodavai, kad štai, tau pavyko savo pomėgį paversti darbu. Taip taip, visada turėjai kažkokių mazochistinių polinkių, dėl to ir tapai odontologu. Tu supratai, kad daug ką aukoji – jokiais būdais negali prarasti savo pirštų jautrumo, todėl negali nei daržų ravėti, nei puodų šveisti, nors tai kadaise taip pat buvo tavo labai mėgstami užsiėmimai. Turi apsiriboti vien tik savo MĖGSTAMIAUSIU darbu: kankinti pacientus. Taip kankinti, kad darbo pabaigoje net ir tavo paties veidas tampa perkreiptas kančios. Žinoma, tavo gyvenimo scenarijus galėjo susiklostyti visai kitaip. Pavyzdžiui, jei tau patiktų gaminti, nuspręstum atidaryti savo restoraną. Bet tave erzintų tai, kad žmonės ten ateina, ir sėdi. VISĄ VAKARĄ. Tiktų nebent greito

  Jei dirbi klientų aptarnavimo srityje, tikrai žinai, kaip galima, ir kaip negalima kalbėti. Jei klientas turi nusiskundimų, tu jokiu būdu negali jam sakyti, kad eitų pas konkurentus, o tada, jei skambini ir siūlai tam tikras paslaugas, bet prisikambini turinčiam skundų esamam klientui,   negali tiesiog imti ir sakyti: „ach, taip,   suprantu, kad jūs nepatenkintas, gero vakaro“. Todėl tada, kai susiduri su tokiais klientų aptarnavimo specialYstais (taip taip, ne specialistais), tau iš karto kyla noras rašyti skundą. Tokių skundų jau esi prikaupęs visą sekciją, nes nori stebėti, ar bent kiek patobulėjai skųsdamasis. Supranti, kad tą irgi reikia mokėti, nes kitaip nieko neišsireikalausi. Graužiesi, kad „Facebook‘e“ galima tik vieną kartą palikti vienos žvaigždutės įvertinimą, nes tą su mielu noru atliktum dar ir dar kartą. Dar geriau – jei tą galėtum atlikti anonimiškai. Juk visada daug paprasčiau pulti kitus, kai niekas nežino, kas gi slepiasi po tavo pseudonimu. Ypač tada, jei nori su

  Brendimas siejamas su jaunatviniais spuogais, pirmomis menstruacijomis ar dar ten bala žino su kuo, bet tu žinai, kad tikra branda ateina tada, kai tu iš vakarėlio grįžti 22 valandą vakaro, nes kitą dieną tau reikės dirbti. Ir visai nesvarbu, kad tu dirbi iš namų, o rytoj – sekmadienis. Tau juk dar ir drabužius reikia išskalbti, ir grindis išsiurbti, ir šunį išvesti. Tavo draugai juokiasi, ir kelis kartus perklausia, kiek gi tau dabar metų. Gal 70?   Bet iš tiesų tau net ne trisdešimt septyni, kad tu būtum nuobodus, ir ne keturiasdešimt vienas, kad nebūtum įdomus. Tau tik trisdešimt. Net ne trisdešimt devyni – tokiu amžiumi dabar visi labai didžiuojasi.   Bet tu tu jauti, kad jau beveik subrendai, ir visai nesvarbu, kokia gimimo data įrašyta tavo pase. Anksčiau per vakarėlius mėgdavai šokti, todėl ir grįždavai tik paryčiais, o dabar tau labiau patinka tiesiog elegantiškai pasėdėti, kad kitą dieną draugams ir pusdraugiams nebūtų ko aptarinėti. Tik užgroja Prūsaitis, ir tu jau važiuo

 Nors tau ir patinka, kad kiti žmonės tavęs klauso, tačiau jautiesi pernelyg įpareigotas už kitus asmenis priimti sprendimus – ypatingai tada, jei tą reikia daryti ne tik darbe, bet taip pat ir namuose. Štai, tavo antroji pusė niekaip neapsisprendžia, ar jai smagu susitikime su draugėmis. Teiraujasi, ar jau grįžti namo, ar dar ne, o tu sakai: „Pabūk, brangioji, pailsėk“. Visos problemos prasideda jau kitą rytą – tavo brangiajai skauda galvą, o juk neskaudėtų, jei būtum liepęs grįžti namo. Kitą kartą įsivaizduoji, kad iš šios situacijos jau pasimokei, todėl elgiesi atvirkščiai: sakai, kad grįžtų namo. Brangioji kitą rytą ir vėl pikta – juk draugės ėjo į klubą pašokti, o tu liepei grįžti namo. Būtų dar nieko, bet ji grįždama suvalgė tris mėsainius, todėl dabar ir yra tokia stora. Žinoma, tu bandai tą neigti, bet ji tave išvadina nepastabiu, vėliau – aklu, o dar vėliau – melagiu. Pažadi sau, kad kitą kartą apskritai neatrašysi jai žinutės, bet taip elgdamasis tiesiog išsikasi sau duobę –

  Nori tu to ar ne, kasdien feisbuke pamatai dovanojamų gyvūnų skelbimus. Štai, dovanojamas vienerių metų šuo – sveikas, draugiškas ir aktyvus. Priežastis – vaikui elergija . Supranti, kad jei vaikui pasireikštų alergija, būtų dar visai nieko, bet jei elergija – viskas, basta . Vaikai namuose atsiranda vėliau nei šunys (matyt, būsimi tėveliai bando pasipraktikuoti), ir tada belieka tik spėlioti, kaip čia viskas klostysis. Auginantys daugiau nei vieną gyvūną žino, kad vierchas namuose tas, kuris čia atsirado pirmiau, ir visai nesvarbu, kad naujas namų gyventojas yra dešimt kartų didesnis. Bet štai – atsiranda vaikas. Jis – ne koks gyvūnas, todėl tėveliai bando taisyti klaidas, ir galvoti, kaip čia pasielgus. Šuo agresyvokas, nelabai klauso, o dar tie išmėtyti kailiniai namuose... Gal padovanojam? Belieka tik atsikratyti to šuns – ne vaiko, nors pastarasis namuose atsirado vėliau. Na ką, suraitomas skelbimukas kokiame populiariame skelbimų portale ar feisbuko grupėje, ir laukiama, kad

  Nešiotis užrašų knygelę šiandien visiškai nemadinga. Kam to reikia, paklausite, – juk yra šiuolaikiniai išmanūs telefonai, kurių baterija, kaip žada gamintojas, nepradeda verkšlenti įkrovimo net ir praėjus dviem savaitėms. Kurgi ne, kurgi ne. Taip jau yra, kad naršymas feisbuke atima visą baterijos gyvastį, ir ką tada? O jei kokia mintis, pabrėžiu, UŽRAŠYTINA mintis, pykšteli į galvą? Ir ką tada? Neužrašytos mintys taip ir lieka galvoje, todėl aš, keliaudama troleibusu, lėktuvu ar (cha!) dviračiu, visada turiu kokį nors sulankstytą ir nutrintą popiergalį – jis tikrai praverčia įvairiose situacijos. Mobilieji telefonai pametami. Išmanieji telefonai pavagiami. O kam reikalingi jūsų tie popiergaliai? Niekam, niekam, visiškai niekam. Kol būni namuose ir verdi sriubą savo vaikams, vyrams, kambariokams ar butiokams (vienu žodžiu – sugyventiniams), atrodo, kad jokios mintys nešaudo tavo  galvos – o kaipgi, juk tenka galvoti apie tai, kaip tą sriubą pasūdyti, suteikti skonio ir sotumo. Bet