Nori tu to
ar ne, kasdien feisbuke pamatai
dovanojamų gyvūnų skelbimus. Štai, dovanojamas vienerių metų šuo – sveikas,
draugiškas ir aktyvus. Priežastis – vaikui elergija. Supranti, kad jei
vaikui pasireikštų alergija, būtų dar visai nieko, bet jei elergija –
viskas, basta. Vaikai namuose atsiranda vėliau nei šunys (matyt,
būsimi tėveliai bando pasipraktikuoti), ir tada belieka tik spėlioti, kaip čia
viskas klostysis. Auginantys daugiau nei vieną gyvūną žino, kad vierchas
namuose tas, kuris čia atsirado pirmiau, ir visai nesvarbu, kad naujas namų
gyventojas yra dešimt kartų didesnis. Bet štai – atsiranda vaikas. Jis – ne
koks gyvūnas, todėl tėveliai bando taisyti klaidas, ir galvoti, kaip čia
pasielgus. Šuo agresyvokas, nelabai klauso, o dar tie išmėtyti kailiniai
namuose... Gal padovanojam? Belieka tik atsikratyti to šuns – ne vaiko, nors
pastarasis namuose atsirado vėliau. Na ką, suraitomas skelbimukas kokiame
populiariame skelbimų portale ar feisbuko grupėje, ir laukiama, kada
kas išsigąs pamatęs žodžius: VAIKUI ELERGIJA. Supraskite – tokiu atveju
sprendimų paprasčiausiai nėra, nors laikui bėgant gana dažnai paaiškėja, kad
vaikui buvo visai net ne elergja, bet alergija. Ir net ne šuniui.
Nieko, nieko, – ramina save tėveliai. Gi nusipirksim mes naują jorkšyriuką! Ir
vaikui gi geras žaislas bus! Bet vėliau paaiškėja, kad tas jorkšyriukas išaugs
iki MAXI dydžio (ai jo, pardavėja, kai susitikom prie parduotuvės, gi sakė, kad
šitie šunys būna mini, midi ir maxi). Kaip čia nepaklausėm kokio dydžio tas šuo
augs? Namuose vietos tai nėra (kad vaikas augs didelis, tai žinojom, bet kad
šuo – tai tikrai nesitikėjom). Ir ką dabar daryt? Ai, gal įdedam skelbimuką,
kad išvažiuojam į užsienį? Ir štai – naujas skelbimas: dovanojamas pusės metų
draugiškas šuniukas, nepiktas, leidžiasi tampomas už ausų. Priežastis –
emigruojam. Čia komentatoriai jau šiek tiek žiauresni: jie rašo, kaip čia, kaip
čia, juk galima pasiimti kartu. Bet supraskit – ten, kur jie važiuoja, šunims
negalima. Žmonėms ir vaikams galima, bet šunims – jokiu būdu. Tai dar gerai,
kad šuo truputėlį primena kažkokią veislę (taip taip, jis su dokumentais – gi
turi skiepų pasą), todėl nauji šeimininkai atsiranda kiek greičiau. Klausia
jie, ar šuo kastruotas, ir labai apsidžiaugia, kad ne. O kaip gi? Juk bus
galima prigaminti daug daugiau tokių gražių mielų pūkuotų šunyčiukų. Atsiranda
naujas skelbimas: „Gražus jorkas ieško panelės rimtiems pasimatymams“. Štai
ir pasipila žinutės ir skambučiai: „Oi, mes turim labai gražią panelę, galim
susitikti“. Kai turi panelę, tai susitinki tik kartą per pusę metų,
bet jei jau turi patiną – pasimatymai tęsiasi non stop. Gimsta šiek
tiek keisti šuniukai, na bet ką jau čia – tik viena akytė kažkokia iškritusi,
nosies šnervės kažkokios keistos, uodegos nelabai yra... Žodžiu – EKSKLIUZYVAI.
Parduosim brangiau, pamatysit. Toks verslas, žinoma, turi ir pradžią,
ir pabaigą. Vieną darbininką pakeičia kitas. Kartais gal ir pasiekia
viena kita pikta žinutė, kad būsite įskųsti tai, tai ir anai institucijai, bet
nebaisu nė kiek. Na, parodys tuos šuniukų keturaukščius narvelius per žinias,
ir kas? Sako gi, kad blogos reklamos nėra. Jums nebaisu, nes niekas nieko jums
nepadarys. O kai esi turtingas, tai ir su veterinaru gali susitarti, kad jų
padaryti įrašai leistų šuniukams sėkmingai pasiekti užsieniją. Ten gi
visai kiti pinigai.
Buvo feisbuke
grupė „Dovanojami žmonės“, bet labai greitai ji buvo užblokuota. Toks
humoras nepatiko nei supermamoms, nei supertėčiams. Jie
nesuprato, kad tai tėra atsakas į gyvūnų dovanojimo grupes. Štai, skelbimukas:
„Dovanojamas 32 metų vyras. Paklusnus, su dokumentais, nekirptom ausim“.
Kaip baisu, kaip baisu, kaip baisu. Bet čia dar nieko, buvo ir vaikų dovanojimo
skelbimų – va šitas dalykas tai jau labai daug kam nepatiko. Na, bet žinot,
vaikai užauga dideli, ne visada klauso, ir jokia dresūra (atsiprašau,
auklėjimas) nepadeda. Nepatogu. Bet vaiką ir į užsienį gali pasiimti, ir vietos
namuose kažkokiu būdu atsiranda (vėliau
– ir antram, ir trečiam, ir ketvirtam, ir penktam vaikui...) Bet šuniui –
niekaip. Jie juk TIK gyvūnai. Pasiimti-Pažaidi-Padovanoji. Arba – dar blogiau:
Pasiimi-Padaugini-Parduodi-Padovanoji. Tai kaip čia ta telefono baterija
nenusės, jei tokiais skelbimais išmargintas visas feisbukas (ką jau
čia – visas internetas), ir važiuodamas troleibusu tik naršai ir mąstai:
kodėl, kodėl, kodėl? Ir galvoji, kada gi bu ta galutinė stotelė, kada
galėsi grįžti į savo ankštą vieno kambario butą, kuriame užtenka vietos
visiems sugyventiniams – ir vyrui, ir vaikui, ir šuniui.
Komentarai
Rašyti komentarą