7 kelionė: verslas nuo nulio

Jei bent kartą lankeisi kavinėje, bent vieną kartą ar du tavęs tikrai paprašė paremti kurčnebylių bendruomenę. Viskas, žinoma, vyksta labai tyliai: ant staliuko padedamas molinis vėžliukas ir paliekamas raštelis paremti keliais eurais. Litais tai tikrai daugiau prašydavo – gal 10, gal 15. Tau tai atrodydavo per brangu. Ir štai vieną kartą begurkšnodamas neolkoholinį alų ir vėl buvai paprašytas paremti, tačiau šį kartą – tik 3 varganais eurais. Tu žinai, kad bet kuriuo atveju jausiesi prastai – ar paremssi, ar vis dėlto susilaikysi. Taigi, meti liūdną žvilgsnį į savo antrąją pusę, ir gavęs tuos tris eurus, už kuriuos nė kojinių neįstengtum nusipirkti, padedi ant stalo.

Ryte liūdnai žvelgi į tą molinį vėžliuką tabaluojančiomis kojomis, ir svarstai, kur tau jį dėti. Nuo lentynos jį tikrai numes tavo begėdis katinas, tad imiesi jam ieškoti naujų namų. Vėžliukui, žinoma, ne katinui. Nors artėja didžiosios metų šventės, ir galėtum tą vėžlį įteikti bet kuriam iš savo draugų, bet tau nepatinka dovanoti prastas dovanas. Planuodamas kelionę pas tėvus įsimeti tą vėžliuką į kišenę, ir papasakosi, kad ir tokių čiūdų būna ant šio svieto. Papasakoji tą istoriją, ir išklausai moralą, kad jokiu būdu negalima skatinti už tokį elgesį, nes gaudami pinigų ir toliau taip daro. Pažadi, kad daugiau taip nedarysi, ir bandai teisintis, kad paprasčiausiai ir vienu, ir kitu atveju būtum prastai jautęsis, todėl nusprendei nusipirkti tą vėžliuką. Na, sako, parodyk parodyk tą pirkinį. Išspaudęs kaltą šypseną padedi tą nelemtą vėžlį ant stalo, ir matai, kad tavo tėvų veidai tiesiog nušvinta. Sako jie tau, kad už tokį daiktą galėjai bent penkis eurus duoti, ir kad jei jau tas vėžlys tau nėra reikalingas, jis liks tėvų namuose, ir puikuosis kitų grožybių lentynoje. Tiesa, ten jau stovi beždžionėlės, pelytės ir kiti gyvuliukai iš paramos mugių. Labdaros lentyna, ne kitaip. Bet visa tai juk puošia namus ir primena, kokie geri mes esam! Juk kaip kitaip tu parodysi savo svečiams, kad esi be galo geros širdies ir dosnus žmogus?

Kartais susimąstai ir apie tai, o kodėl tau kiti nieko neduoda. Na, žinoma, atsakymas yra gana paprastas: kai nieko neprašai, tai ir tikimybė kažką gauti prilygsta nuliui. Jei būtum drąsesnis ar bent truputį įžūlesnis tikrai rastum būdų, kaip susikrauti turtus.  Aš galėčiau jums apie tai papasakoti išsamiau, bet atsiprašau, man jau laikas lipti.