Nešiotis
užrašų knygelę šiandien visiškai nemadinga. Kam to reikia, paklausite, – juk
yra šiuolaikiniai išmanūs telefonai, kurių baterija, kaip žada gamintojas,
nepradeda verkšlenti įkrovimo net ir praėjus dviem savaitėms. Kurgi ne, kurgi
ne. Taip jau yra, kad naršymas feisbuke atima visą baterijos gyvastį,
ir ką tada? O jei kokia mintis, pabrėžiu, UŽRAŠYTINA mintis, pykšteli į galvą? Ir ką tada? Neužrašytos mintys taip ir
lieka galvoje, todėl aš, keliaudama troleibusu, lėktuvu ar (cha!) dviračiu,
visada turiu kokį nors sulankstytą ir nutrintą popiergalį – jis tikrai
praverčia įvairiose situacijos. Mobilieji telefonai pametami. Išmanieji
telefonai pavagiami. O kam reikalingi jūsų tie popiergaliai? Niekam, niekam,
visiškai niekam. Kol būni namuose ir verdi sriubą savo vaikams, vyrams, kambariokams
ar butiokams (vienu žodžiu – sugyventiniams), atrodo, kad jokios
mintys nešaudo tavo galvos – o kaipgi, juk tenka galvoti apie tai, kaip
tą sriubą pasūdyti, suteikti skonio ir sotumo. Bet tada, kai įlipi į bet kurią
transporto priemonę, atsiduri transcendentinėje būsenoje, ir, nori tu to
ar ne, pradedi mąstyti. Ne apie sriubą. Ne apie dulkes viršutinėje lentynoje.
Ir net ne apie triukšmaujančius kaimynus. Troleibuse mintys tampa visiškai
kitokios – nunešančios į kitą pasaulį ar bent jau iki kitos stotelės. Ir ką tada? O tada imi ir jas užrašai.
O tai kuo
susijusios šios kelionės troleibusu? Ogi niekuo! Jos
susijusios tik tiek, kad atsisėdęs į šią greitaeigę mašiną iš karto imi
mąstyti.
Taigi, pradėkime.
Komentarai
Rašyti komentarą