8 kelionė: pagauk, jei gali!

Kai važiuoji troleibusu, kartais sėdi ir žvalgaisi – galbūt tas vyras su juodu ilgu paltu slepia kokią nors paslaptį, galbūt ta moteriškė su skarele iš tiesų yra teroristė, ir jos krepšiuose – visai ne obuoliai, kaip gali pasirodyti. Kasdien skaitai kriminalines naujienas ir bandai įsiminti ieškomų žmonių veidus. Ką gali žinoti, galbūt vieną dieną tau pavyks pagauti nusikaltėlį, juk tuomet taptum nacionaliniu didvyriu. Ir vis dėlto, tau vis neduoda ramybės klausimas – ar tą pabėgėlį, sergantį tuberkulioze, tikrai reikėtų gaudyti, ar vis dėlto geriau laikytis atokiau. Visai neseniai perskaitei pranešimą, kad vienas vyras yra labai pavojingas – jis serga atvira tuberkuliozės forma, todėl jį pamačius tiesiog privaloma tiesiog imti ir pagauti. Tai kaip tada jį reikėtų gaudyti? Ir ar patys policininkai tam bus pakankamai gerai pasirengę? Juk niekada negali žinoti, ar tikrai neužsikrėsi. Štai ir moralinė dilema, kuri keliama kas antrame šaudo-gaudo-nepagauna filmuose. Turi pasirinkti, kas yra svarbiau – tu, blogietis ar žmonija.

Kiekvieną dieną, kai tik nusprendi peržengti savo namų slenkstį, turi būti pasiruošęs. Tau reikės: dujų balionėlio, pirštinių, kaukės, mobiliojo telefono, išorinės baterijos, GPS seklio, užrašinės, tušinuko, vaistinėlės. Dar nereikėtų pamiršti asmens tapatybės kortelės ir pinigų. Niekada negali žinoti, ką reikės daryti: gintis, pranešti, stebėti, filmuoti ar dokumentuoti. Jei pačiam nepasiseks, gali būti, kad prireiks įrodyti asmens tapatybę ir sumokėti baudą. O jei labai labai labai nepasiseks, kitiems bus paprasčiau atpažinti tavo kūną.

Turi galvoti apie tai, ar kaimynas tau padėkotų, jei pagautum vagį. Taip, jis padėkotų. Turi pagalvoti apie tai, ar mamos tau padėkotų, jei praneštum apie kokį iškrypėlį. Taip, jos padėkotų. Tai kodėl nepagavus to sergančiojo tuberkulioze? Pagauk jį, jei gali. Policininkai tą vakarą tavęs tikrai nesuims. Na, bent jau norėtum taip galvoti – turi pripažinti, kad šios profesijos atstovais ne per daug pasitiki.

Kartais tau atrodo, kad policijoje, poliklinikose,  ir, žinoma, bankuose, dirba net ne žmonės, o kažkokie antžmogiai, kurie tik ir mąsto, kaip čia tau pakenkus. Bet kai nueini į banką dėl paskolos, ir pamatai, kad vadybininkės nagų lakas jau senų seniausiai prašosi naujo sluoksnio, pamąstai, kad gal ir šių profesijų atstovai yra lygiai tokie patys žmonės.  Gal policijai irgi pavojinga gaudyti tuos tuberkuliozininkus. Gal gydytojams irgi baisu gydyti užkrečiamomis ligomis sergančius pacientus. Gal bankuose dirbantys žmonės irgi bijo gauti į galvą nuo kažko iš aukščiau. Kas ten žino. Bet nuo jų irgi geriau laikytis kiem įmanoma atokiau.

Svarbiausia yra tai, kad važiuodamas troleibuu gali pasižiūrėti reklamų, iš kurių sužinai, kad jei nekvėpuosi, tikrai neturėsi jokių šansų užsikrėsti tuberkulioze. Nekvėpavimo po vandeniu rekordas – 19 minučių ir 21 sekundė, tad tuomet, jei kelionė truks 5 ar 10 minučių, kelionės tikslą pasieksi būdamas dar visai gyvas. Žinoma, prieš tai reikėtų šiek tiek pasitreniruoti. Geriausia – po vandeniu, nes tik taip galėsi būti užtikrintas, kad smegenys nedavė impulso šiek tiek kvėptelėti.

Kai šalyje paskelbiamas karantinas dėl baisiojo COVID-19 viruso, nori visiems šaukti, kad tu jau senų seniausiai pajutai, kad kažkas yra ne taip – dar spalio mėnesį mieste oras tapo kitoks nei buvo anksčiau. Koks koks? Nu, kitoks.  Toks, kurį įkvėpęs iš karto nori iškvėpti, ir daugiau įkvėpimo veiksmo nekartoti. Sergantis oras ir tiek. Būti lauke tau visai nesinori, bet ir namuose nebėra ką pamatyti: virtuvė – pamatyta, vonia – išbandyta, koridorius – praeitas, langas – apžiūrėtas. Tiesiog nori kaukti iš nevilties. Nori į darbą. Nori ir vėl pamatyti tuos susiraukusius klientus ir pasiginčyti, kuris iš jūsų yra teisesnis. Nori gauti velnių nuo vadovo. Nori ir vėl paslapčia įsijungti feisbuką, ir vaidinti, kad labai smarkiai dirbi. Dabar savo namuose gali daryti bet ką, ko tik įsigeisi, bet yra viena problema – tu nori dirbti. Nori eiti į kiną. Nori pasistumdyti parduotuvių eilėse. Nori susitikti su giminėmis. Nusipirkti naujus batus ir nueiti į pasimatymą. O dabar... Tik knygos, knygos, knygos, atsibodę virtualūs draugai ir spauda, kurioje mirgantys straipsniai ragina nepanikuoti. Žinoma, dar gali skųsti nelegaliai dirbančias kirpėjas ar gaudyti nesilaikančius karantino, tačiau žinai, kad tai nieko nepakeistų. Tiesiog nusiplauni rankas ir sėdiesi žiūrėti dar vieno neįdomaus filmo.

Pagalvoji, kad turi tas karantinas ir teigiamą pusę – tau nebereikia niekam spausti rankos, o parduotuvėje visi laikosi saugaus atstumo. Niekas tau nelipa ant galvos, tad galų gale turi progą išsaugoti savo asmeninę erdvę. Tu supranti, kad visa tai ilgai netruks, tačiau laimės akimirkos niekada nebūna pernelyg ilgos. Džiaugiesi, kad išsisprendė dilema, ar reikia gaudyti tą pabėgusį tuberkuliozininką. Visi turime sėdėti namie! Laikykimės įstatymų, kad patys vėliau nebūtume pagauti.