2 kelionė: šeimos pagausėjimas

 Nors tau ir patinka, kad kiti žmonės tavęs klauso, tačiau jautiesi pernelyg įpareigotas už kitus asmenis priimti sprendimus – ypatingai tada, jei tą reikia daryti ne tik darbe, bet taip pat ir namuose. Štai, tavo antroji pusė niekaip neapsisprendžia, ar jai smagu susitikime su draugėmis. Teiraujasi, ar jau grįžti namo, ar dar ne, o tu sakai: „Pabūk, brangioji, pailsėk“. Visos problemos prasideda jau kitą rytą – tavo brangiajai skauda galvą, o juk neskaudėtų, jei būtum liepęs grįžti namo. Kitą kartą įsivaizduoji, kad iš šios situacijos jau pasimokei, todėl elgiesi atvirkščiai: sakai, kad grįžtų namo. Brangioji kitą rytą ir vėl pikta – juk draugės ėjo į klubą pašokti, o tu liepei grįžti namo. Būtų dar nieko, bet ji grįždama suvalgė tris mėsainius, todėl dabar ir yra tokia stora. Žinoma, tu bandai tą neigti, bet ji tave išvadina nepastabiu, vėliau – aklu, o dar vėliau – melagiu. Pažadi sau, kad kitą kartą apskritai neatrašysi jai žinutės, bet taip elgdamasis tiesiog išsikasi sau duobę – juk tol, kol brangioji būna su draugėmis, tu užsiimi kažkokiais neištikimavimais. Ji nenori net girdėti, kad iš tiesų tu žaidi kompiuterinius žaidimus, sako, kad būtum normalus vyras, tai pornografiją žiūrėtum, bet ne – kažkokiame įsivaizduojamame pasaulyje mosikuojiesi kardais. Ji nesupranta, kodėl tu paruošei vakarienę – sako, kad arba prisidirbai, arba dar tik planuoji tą padaryti. Tiesa, dar gali būti, kad iš jos kažko nori – ji sako, kad nieko nemokamo nebūna. Jei padavėja tau būna maloni, turi susiprasti, kad ji tikisi arbatpinigių, o jei tavo mylimoji tampa pernelyg meili, tikėtina, kad jau laikas jai nupirkti naujus batus. Ji visada kartoja, kad tu jai nieko nepadedi, o tada, kai po namus imi skraidyti su šluota, išvadina tave visokiais necenzūriniais žodžiais, ir kartoja, kad ta šluota nieku gyvu nepraeitų techninės apžiūros. Kai norėjai padaryti jai staigmeną, ir nupirkai bilietus į Gruziją (oi, atsiprašau, atsiprašau – į Sakartvelą), ji pasiėmė didesnį lagaminą nei tavo, tu žadėjai, kad jai padėsi jį  tampytis iš vieno viešbučio į kitą, bet ji, pamačiusi, kad čia vyrai neleidžia moterims atlikti sunkių fizinių darbų, stvėrė iš tavęs lagaminus, ir pasakė, kad tegu pamato, kaip viskas pas  mus Lietuvoje vyksta. Kai ji paprašė išrinkti kitą kelionę, ilgai negalvojęs bakstelėjai žemėlapyje į Maroką, ir ji labai apsidžiaugė. Na, patys suprantat: Afrika – tai jau visai kitas žemynas, o ne tarpinė stotelė tarp Europos ir giliosios Azijos. Ji sakė, kad neužteks vien tik pagulėti Agadiro paplūdimy – būtinai reikia nuvažiuoti į Marakešą, be kurio tikrojo Maroko taip ir nepamatysi. Ne tik ji, bet ir visi kelionių apžvalgininkai taip sako, tad tik gūžtelėjai pečiais, ir pasakei, kad žinoma, taip, labai puiku, labai gerai. Bet tada, kai ji ten pasijuto tarsi būtų net ne košmare, bet kaip apimta sapno paralyžiaus, tu ir vėl likai kaltas. Ir kai pasakei, kad daugiau jokių kelionių tikrai nebus, buvai pašauktas gailiku ir dar tinginiu. Taip taip, nes tingi dirbti ir uždirbti, kad galėtumėte nuvykti į Maldyvus. O jau ten... Na, patys žinot, ir žolė žalesnė, ir vanduo mėlynesnis. Supykęs tarei, kad dabar jau viskas – nuo šios dienos nepriimsi nė vieno sprendimo, ir viskas guls tik ant jos gležnų pečių. Bet tada sužinai, kad ji turi kitus, kur kas tvirtesnius pečius – štai kodėl tu jai niekaip neįtikai. Nuo šiol sprendimais galėsite dalintis trise – tu, ji, ir jis. Galbūt viskas tik į naudą.