5 kelionė: jaunojo odontologo kančios

 Kai dirbi ilgiau nei para turi valandų, parašai kokiam draugui, kad jau tuoj tuoj šoksi pro langą. Po valandos ar dviejų jis tavęs pasiteirauja, ar jau iššokai, o tu supykęs jam atrėži, kad nebuvo kada. Supranti, kad tau dirbti niekada nė nepatiko, nors visiems pasakodavai, kad štai, tau pavyko savo pomėgį paversti darbu. Taip taip, visada turėjai kažkokių mazochistinių polinkių, dėl to ir tapai odontologu. Tu supratai, kad daug ką aukoji – jokiais būdais negali prarasti savo pirštų jautrumo, todėl negali nei daržų ravėti, nei puodų šveisti, nors tai kadaise taip pat buvo tavo labai mėgstami užsiėmimai. Turi apsiriboti vien tik savo MĖGSTAMIAUSIU darbu: kankinti pacientus. Taip kankinti, kad darbo pabaigoje net ir tavo paties veidas tampa perkreiptas kančios.

Žinoma, tavo gyvenimo scenarijus galėjo susiklostyti visai kitaip. Pavyzdžiui, jei tau patiktų gaminti, nuspręstum atidaryti savo restoraną. Bet tave erzintų tai, kad žmonės ten ateina, ir sėdi. VISĄ VAKARĄ. Tiktų nebent greitojo maisto restoranas, bet tada dirbti tektų kur kas daugiau nei norėtųsi.

Jei tau patiktų vairuoti, be abejo, būtum tolimųjų reisų vairuotoju, bet ir toks darbas užknistų.

Iš tiesų norėtum tokio darbo, kuriame patirtum kuo mažiau streso. Norėtum dirbti su gyvūnais, kurie tavęs galbūt nenervintų. Tikrai nenorėtum lupti kailinių audinėms ar apsėklinti karves, tačiau negali nutylėti, kad jaunystėje dirbai įvairių darbų. Tu žinai, kad gyvūno kailio glostymas mažina stresą, todėl kažkada buvai įsidarbinęs kailinių parduotuvėje  (STUDIJOS GI KIEK KAINAVO) – jei sunervindavo koks klientas, eidavai paglostyti prabangiųjų šinšilos kailinių. Tai buvo seniai. Dabar tuo nesididžiuoji, ir į tokią parduotuvę tikrai neitum dirbti, bet supranti, kad tau jau gerokai virš trisdešimties ar keturiasdešimties, todėl persikvalifikuoti nėra taip paprasta.

Taigi, tu esi odontologas.

Visų gerbiamas odontologas.

Pinigų lupikas.

Dantų rovikas.

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Negali net apsakyti, kaip tau patinka eiti į darbą. Atsikeli ankstų rytą, sėdi į savo automobilį, ir važiuoji. Smagu. Ateini į savo kabinetą, pasisveikini su asistente, išklausai, kaip jai nenusisekė vakarykštis pasimatymas, pasiruoši darbo vietą, ir lauki pirmojo paciento. Jis vėluoja. Vėluoja, nors dar vakar naktį skambino į tavo asmeninį telefoną, ir verkė, kaip jam skauda dantį. Praeina 15 minučių, 20, dvim penkios. Vardenis Pavardenis vis dar nepasirodė. Ateina antras pacientas, ir trečias, o JO, to Pavardenio, kaip nėra, taip nėra. Tu jo nebelauki, štampuoji  dantis, ir lauki, kada ateis pietų pertrauka. Ai, tiesa, odontologai tokios neturi, todėl dirbi toliau. Lauki vakaro. O ką vakare? O vakare ir vėl sulauki Vardenio Pavardenio skambučio – dantį jam siaubingai tebeskauda. Tai štai tokia ta glausta mėgstamo darbo apžvalgėlė.

Tu negalvoji apie tai, kad tavo pacientams procedūrų metu irgi ne per smagiausia – kas kartą tenka žvelgti į tą nuobodų medį už lango, kuris tai pasidengia lapais, tai pasislepia po sniegu. Negalvoji ir apie tai, kad po šešias valandas trunkančio estetinio plombavimo pacientai nori tave užmušti. Negalvoji ir apie tai, kokią įtampą tenka patirti pacientams, kai jie laukia, kada sužinos galutinę procedūrų kainą. Tau nė motais, kad už akių tave vadina dantų sukčiumi – vietoj to, kad sutaisytum du dantis, nieko nepranešęs užplombuoji keturis, todėl kaina smarkiai šokteli į viršų. Pacientai vis tiek būna užhipnotizuoti dantų gręžimo garso, ir panirę į ekstazę. Nesupranta jau jie, kokį dantį tu jiems taisai, o vėliau jiems tenka skolintis iš bankų ir iš uošvienių – pasirodo, tavo teikiamos paslaugos paprasčiausiai nėra įperkamos. Tu irgi nori turėti pinigų duonai ir kruopoms, todėl kartais tenka ir šiek tiek pasukčiauti – vis tiek lieki visų gerbiamu dantų roviku (juk kibernetinių banditų visi bijo labiau). Tavo darbo specifika turi šiokių tokių privalumų – džiaugiesi galėdamas reklamuotis už pacientų pinigus. Jei darai estetinį plombavimą, kuriame nors socialiniame tinklalapyje įkeli nuotrauką, kokie baisūs buvo dantys, ir kaip gražiai tu juos sutvarkei. Tokios nuotraukos sulaukia ypatingai didelio susidomėjimo, todėl pacientų tau niekada nestinga. Kita vertus, galėtų jie taip smarkiai neužknisti...  Bet ką jau čia dabar, be tavęs neišsiverstų nė vienas mūsų. Savo darbu didžiuojiesi, ir nevengi apie tai pasigirti. Tik vakare, kai lieki vienas, kartais susimąstai, kad vis dėlto norėtum būti santechniku.