3 kelionė: barais ateina branda

 

Brendimas siejamas su jaunatviniais spuogais, pirmomis menstruacijomis ar dar ten bala žino su kuo, bet tu žinai, kad tikra branda ateina tada, kai tu iš vakarėlio grįžti 22 valandą vakaro, nes kitą dieną tau reikės dirbti. Ir visai nesvarbu, kad tu dirbi iš namų, o rytoj – sekmadienis. Tau juk dar ir drabužius reikia išskalbti, ir grindis išsiurbti, ir šunį išvesti. Tavo draugai juokiasi, ir kelis kartus perklausia, kiek gi tau dabar metų. Gal 70?  Bet iš tiesų tau net ne trisdešimt septyni, kad tu būtum nuobodus, ir ne keturiasdešimt vienas, kad nebūtum įdomus. Tau tik trisdešimt. Net ne trisdešimt devyni – tokiu amžiumi dabar visi labai didžiuojasi.  Bet tu tu jauti, kad jau beveik subrendai, ir visai nesvarbu, kokia gimimo data įrašyta tavo pase.

Anksčiau per vakarėlius mėgdavai šokti, todėl ir grįždavai tik paryčiais, o dabar tau labiau patinka tiesiog elegantiškai pasėdėti, kad kitą dieną draugams ir pusdraugiams nebūtų ko aptarinėti. Tik užgroja Prūsaitis, ir tu jau važiuoji namo, kad ir kaip jis tave viliotų eiti šokt.

Kartais, kai eini į klubą, pasiimi knygą. Ne ne, tikrai ne tam, kad galėtum ją paskaityti, ar kad įpykęs galėtum užvažiuoti kokiam marozui. Tau knyga reikalinga tik todėl, kad galėtum išvengti neįdomių pokalbių apie nieką. Jei kas nors prieis, ir norės pakalbėti apie knygas, tu dėl to tik apsidžiaugsi – juk jau labai seniai bendravai su kokiu nors intelektualu.

Dar vieną brandos epizodą užfiksuoji atvykęs į svečius. Draugas iš Amerikos atvežė tavo mėgstamų saldumynų. Atplėši pakuotes, ir išdalini visiems bičiuliams, o likusius saldainius įsidedi į kuprinę. Tavo draugas amerikonas negali patikėti savo akimis, ir teiraujasi, kas gi čia tau nutiko. Klausi, o tai kaip kitaip elgtis – tyliai nueiti į prieškambarį, ir viską susikrauti į kuprinę? Draugas amerikonas atsako, kad taip – na, kaip visada. Toks atsakymas šiek tiek tave nuliūdina, bet nieko – išgyvensi. Dabar, kai jau tikrai tikrai jautiesi subrendęs, galvoji, kokius čia suaugusiems skirtus darbus nuveikti, ir supranti, kad niekas čia per daug nepasikeitė. Marškinėlių su kaukolėmis tai jau tikrai neatsisakysi, mėgstamų animacinių filmukų – tai jau tikrai ne, o visa kita lyg jau ir taip aišku: keltis ryte, dirbti, eiti miegoti ne paryčiais, bet vakare. Štai koks tas suaugusiųjų pasaulis. Nuobodus. Draugai tau sako, kad atėjo PATS PATS laikas gimdyti vaikus ar bent jau susirasti, kas tau juos pagimdytų – na, juk tada galėsi švęsti vaikų gimtadienius greitojo maisto restoranuose, vaikščioti į vaikams skirtus filmus ir kitaip linksmintis. Juk įdomu. Juk tai išsklaidytų tavo niūrią kasdienybę. Bet tu vis raukaisi, ir grasini, kad už tokius pasakymus vieną dieną tikrai pašalinsi iš socialinių tinklalapių draugų sąrašo. Tiksliau, grasini tik mintyse, nes esi pasiekęs tokią brandą, kad net ir keiksmažodžius dėlioji tik svo mintyse. 

Bet būna ir kitaip. Kartais kokį šeštadienį ateini į barą, ir tada, kai tavo draugas užsikalba su žavia barmene, supranti, kad ir tau reikia kaip nors pasilinksminti. Neturi jokio noro leistis į pokalbius su nepažįstamaisiais, todėl nueini į šokių aikštelę, pasidedi ten savo kuprinę su tais pačiais amerikoniškais saldainiais, ir imi aplink ją šokti. Kitiems baro lankytojams tai pasirodo pakankamai linksma, todėl netrukus šokate aplink tą tavo pusę gyvenimo talpinantį daiktą. Visi nori pasirodyti geresni už kitus, todėl šokių aikštelės viduryje ima vaizduoti tariamai išmoktus breiko judesius, atsispaudimus ar atsilenkimus. Svarstai, ką čia tokio gali parodyti, ir imi daryti pritūpimus. Pasirodo, ne tu vienas toks kietas – į šokių aikštelės centrą netikėtai ateina jaunuolis, kuris yra žymiai ištvermingesnis už tave. Daro jis tuos pritūpimus, šypsosi tau, – jis žino, kad turi didelį pranašumą. O tu nepasiduodi, tūpčioji pagal jo diktuojamą tempą, girdi, kaip tavo sąnariai ima braškėti, bet nesustoji. Galiausiai supranti, kad prie gero tai neprives, todėl tiesiog paspaudi jam ranką, ir eini į kamputį parūkyti. Supranti, kad rytoj raumenis skaudės ne tik dėl alkoholio.

Kittą dieną jautiesi siaubingai, ir atrodai tikrai baisiai, bet tu tikrai tikrai nesi pabaisa. Kai tave kankina liūdesys (gerai, gerai, – pagirios), tampi kur kas malonesnis žmogus. Štai – parduotuvėje nė nemirktelėdamas senyvo amžiaus žmonėms užleidi savo vietą prie kasos. Važiuodamas troleibusu taip pat apsidairai, ar niekam nereikia užleisti savo vietos. Padedi kaimynei parsinešti sunkius pirkinių maišus. Nieko nesakai kaimynui, kai jo šuo eilinį kartą bando tave užpulti. Paprasčiausiai neturi jėgų skleisti blogio. Štai kodėl vertėtų bent kartais išeiti į barą.