Antrasis Dievo įsakymas skelbia, kad nevalia tarti Dievo vardą be reikalo,
tad kyla klausimas, kada ateina tas reikalas, ir kokį vardą reikėtų tarti tam
reikalui atsiradus. Tau įdomu, kaip Dievas pats interpretuotų tuos savo
įsakymus, ir kokias nuodėmes tikrai galima laikyti nedovanotinomis. Na, bet
sakoma, kad Dievas viską atleidžia, tad nėra jokio reikalo per daug nerimauti.
Tau tik baisu, kad pragare gali būti nepakeliama šutra – juk geriausiai
jautiesi pavasarį, kada nebereikia klampioti po tešlynus, o saulės spinduliai
maloniai spigina nugarą.
Tikintieji mokomi būti gailestingais ir atleisti savo kaltininkams, tačiau
nelabai turime tinkamo pavyzdžio, mokančio, kaip tą padaryti. Nereikėtų
užmiršti, kad pats ponas D nubaudė Ievą ir Adomą. Tik pamanykit – už obuolį!
Gal Ieva ir Adomas nežinojo, ar tikrai tikrai negalima paragauti to uždraustojo
obuolio – gal manė, kad jau
taisyklės pasikeitė ar ką. Juk už tokią nedidelę klaidą tikrai galima atleisti
– visiems pasitaiko. Kita vertus, mums visiems sakoma, kad Dievas mus stebi,
tačiau nelabai tuo galima tikėti – jei jau dviejų žmonių nesužiūrėjo, tai kur
jau ten sužiūrės beveik aštuonis milijardus. Nėra ko stebėtis, kad vis daugiau
tikinčiųjų skundžiasi, kad Dievas juos apleido – kitaip ir negalėjo būti. Niekas
nežino, kokią duomenų sistemą naudoja tas aukščiausiasis, galbūt kartais ji
palūžta ar ištinka techninės kliūtys. Na, žinoma, tobulumui nėra ribų, tačiau
juk norisi į kažką lygiuotis – į kažką tokio, kuris nedaro klaidų.
Komentarai
Rašyti komentarą