14 kelionė: Įkvėpimas ir iškvėpimas

 Žiniasklaidoje dar viena skandalinga naujiena – koks nors žvaigždūnas paragavo rašytojo duonos ir nusprendė išleisti savo biografiją. Cha, žurnalistai nė nežino, kad tiems rašytojams ne visada duoda tos duonos paragauti. Jei jau duoda – tai labai negausiai. Lietuvoje gi niekas neskaito – ypač prastos vietinės literatūros. O jei ir paskaito, tikrai negaili kritikos, ir dar kartais paprašo grąžinti pinigus už knygą. Patys aršiausi komentatoriai sako, kad „jei negali nerašyti, tai ir nerašyk“, bet jie nežino, kad rašytojas negali nerašyti. Atimk iš jo kompiuterį – jis būtinai susiras baltą popieriaus lapą ir tušinuką. Atimsi ir tai – jau žiūrėk, jis adata badosi pirštus ir krauju teplioja sienas. O ką daryti, jei aplanko tas vadinamasis įkvėpimas? Tik įkvėpi, ir vienu ypu išpyškini, kas ten tau pyškinasi. Jokio gailesčio skaitytojui – ką jau parašiau, tą jau malonėkite perskaityti. Perskaityti, permanyti, ir dar savo draugams ir sugyventiniams papasakoti.

Rašyti gali tik tol, kol tavo minčių nepertraukia telefono skambutis, arba (dar blogiau) elektroninis laiškas, kuriame mirga naujas užsakymas ar priminimas apie neatliktus darbus (taip taip, kai įkvėpimo nėra, juk reikia kažkaip užsidirbti tai duonai – tai ir rašai strapsnius ir straipsnelius internetinėms parduotuvėms ir parduotuvėlėms). Žinoma, suirzti, kad kažkas drumsčia tau ramybę, ir besiliejantys sakiniai tampa dar labiau persmelkti sarkazmu. Bet vis tiek rašai, nes tik taip gali paleisti tave tarsi erzinantis kosulys užvaldžiusias mintis. Kai parašai viską, kas ten tau galvojosi, žiūrėk, ir mąstyti nebereikia. Na, bent jau kol kas. Sako, kad tie rašytojai, kurie rašo „iš savo gyvenimo“, yra labai, labai prasti rašytojai. Gal net ne rašytojai, o pagyrūnai: va, žiūrėk, man buvo taip ir taip. Bet žinot, tie TIKRIEJI ar gerieji rašytojai tik dangstosi, kad viską išgalvojo, ir nieko, ką jie papasakojo, realiame gyvenime nė nebuvo. Kaip tai nebuvo, kaip? Jūs tik pažiūrėkit: pagrindinis romano personažas irgi yra rašytojas (sutapimas, ne kitaip) pasakoja  apie visokias kūrybines kančias, su kuriomis tenka susidurti. Manote, kad rašydamas tą savo gerąjį romaną jis su tokiomis nesusidūrė? Tikrai tikrai tikite, kad tie penkiaaukščiai sakiniai, kuriuos sunku iš pirmo karto suprasti, taip ėmė ir gimė rašytojo galvoje? Ir tie visi visi palyginimai ir palyginimukai taip pat natūraliai susidėliojo? Nuuu baiiiikit. Kai skaitai kitų autorių kūrinius, ir jauti, kad imi linksėti galva pritardamas jų mintims, nejučia imi kaltinti juos plagijavimu – panašu, kad jie nukopijavo tavo dar neužrašytas mintis. Na, kažkaip nemalonu. Pradedi juos įtarinėti įsiveržus į tavo minčių plotmes, ir povogus tik tau vienam priklausančią informaciją... Bet staiga supranti, kad paprasčiausiai tavo mintys nebuvo pakankamai originalios. Greičiausiai jos ne kartą buvo užrašytos ir perrašytos.

Kai ant popieriaus sudėlioji viską, ka tuo metu kybojo tavo galvoje, iškvėpi ir nusiramini. Iki kito įkvėpimo. Bet nutinka ir taip, kad tave aplanko iškvėpimas. Tada supranti, kad tik kiti tave vis dar laiko rašytoju, o tavo draugai ir giminaičiai tavo anksčiau parašytomis knygomis didžiuojasi kur kas labiau nei tu pats. Supranti, kad visus aplanko profesinė krizė – kaip ir kelininkai ar statybininkai kartais neįstengia dirbti dėl galvos skausmo ar kankinančio troškulio, taip ir tu  dėl tam tikrų priežasčių niekaip negali prisiversti vėl sėsti ir dirbti. Taip, dirbti, o ne rašyti vedinas kažkokių mūzų. Tu nenori rašyti, bet nori, kad kažkas būtų parašyta.

Kai parašai kokį naują apsakymą, pirmiausia duodi jį paskaityti draugams, mat, tikiesi komplimentų. Deja, ne visada viskas pavyksta taip, kaip tu norėtum. Kai savo geriausiam draugui davei paskaityti apsakymą apie Sašką, kuris iš dalies yra marozas, tačiau labai geros širdies žmogus, pirmas dalykas, prie kurio tavo draugas prisikabino buvo tai, kad Saška negali turėti nuosavo autoserviso. Kodėl? Nes nelogiška, nu. Gi tam Saškai tik 25 metai.

Kai parašai vieną knygą, ir gauni nemažai laiškų, kad tikrai neblogai čia pavarei, jauti pareigą parašyti ir dar vieną. Maža to, ta kita knyga turi būti geresnė už pirmąją, nes kitaip – anikaip. Tavo skaitytojai dargi reikalauja konkretaus siužeto knygos: tokią jie tikrai su mielu noru perskaitytų. Tada ir supranti, kas yra tos romantiškosios kūrybinės kančios – turi rašyti ne tai, ką nori rašyti, bet tai, ką kiti nori perskaityti. Maža to, tau sunku išvengti pasikartojimų. Kartais atrodo, kad kyla tikrai geniali mintis, tačiau skaitydamas savo ankstesnes knygas supranti, kad tai jau seniausiai buvo užrašyta. Ką gi, minčių rezervai turbūt irgi yra riboti.

Tada ir pagalvoji: tai tegu skaitytojai patys ir rašo. O po to skaito. Ir kitiems siūlo. Na, argi gražu rašytojo prašyti savo lėšomis išleisti romaną, kurio patys ir pareikalavote?