27 kelionė: Tabu

 

Mėsa ant medžių neauga. Žuvis – irgi nelabai, bet tuomet, kai tavęs paklausia, kodėl valgai tas vargšes žuvis, tu išdidžiai atsakai, kad mėsos atsisakei tik tam, kad galėtum suvalgyti daugiau lašišos. Na, gaila tau tų žuvų, norėtum ir jų nevalgyti, bet nieko negali padaryti – taip skanu, kad dėl to kažkam tenka aukoti gyvybę.

Taip, tu nevalgai vištų, triušių, jaučių, avių, kiaulių ir kitų padarų, bet apie tai garsiai nešauki. Bijai tapti isterišku fanatiku, kaip kartais nutinka veganams. Ne visiems! Bet… Štai, veganų būrys iš vienos žymios atlikėjos kėsinosi kailinius atimti – visas feisbukas mirgėjo (o gal ir tebemirga). Klausė veganų būrys, kodėl ji gėdos nejaučia, bet atsakymo taip ir negavo.

Vis dėlto, atsakymas slypi net ne anapus. Štai – mėsinės iškaboje puikuojasi laimingo paršiuko atvaizdas. Taip ir suprantam: ta kiaulė labai laiminga, kad ją paskerdė, ir džiaugiasi, kad gali pasitarnauti maitindama žmones. Gal ir kailinių parduotuvės iškaboje užsukti viliojo išsišiepusi audinė ar gudriai besišypsanti lapė. Juk kiekvienas kailiniuotas gyvūnėlis tik ir laukia, kad nuluptų jo kailinius. Sunku būti gražiam.

Kartais ir patiems veganams nelabai sekasi. Antiveganinio judėjimo nariai puola juos dėl morkų, kopūstų, bulvių ir agurkų kankinimo: negi nesuprantate, kad šioms vargšėms daržovėms taip pat labai skauda? O jas juk ir peiliu kapoja, ir be jokio gailesčio rankomis laužo... Galvą nurauna… Odą nudiria. Tarsi antiveganinio judėjimo nariai elgtųsi kitaip.

Tau sunku apsispręsti, kurią šių fanatikų pusę palaikyti. Jei atvirai, tau nepatinka nei vieni, nei kiti. Norėtum nevalgyti mėsos, tačiau bijai būti apšauktas daržovių kankintoju. Bet ir mėsą valgyti bijai – gal koks iš bado alpstantis veganas pabandys su tavimi susidoroti.

Apie savo mitybą geriau apskritai nešnekėti. Ir tikrai geriau nereikia kas kartą fotografuoti savo pusryčius, pietus ar vakarienę. Gali sulaukti tikrai didelės pasipiktinimo bangos, ar (neduokdie) net prarasti dalį socialinių tinklalapių draugų.