25 kelionė: Visi keliai į namus

 

Važiuoji troleibusu, ir galvoji: Dėve, Dėve, Dėve, kaip gi viskas blogai. Kodėl kelionė tokia ilga? Bet taksi iš principo nekvieti – maža, koks atsilupėlis atvažiuos. Taip jau buvo nutikę ne kartą, ir paprasčiausiai žinai, kad tai tikrai pasikartos dar ir dar kartą. Vieną vakarą įsėdai į taksi automobilį, ir sudvejojai, ar namo kada nors dar grįši: taksistas tau pasakė, kad vis tiek žino, kur tave nuvežti, o skaitliuko nejungs, nes tu ir pats žinai, kiek gali tekti sumokėti. Nors važinėti taksi gal ir brangoka, bet kelionė troleibusu ar autobusu niekada nepraeina be nuotykių. Štai, važiuoji iš Karolinškių į Fabijoniškes, ir jokio tiesioginio maršruto nesugalvoji. Išlipi 16 troleibuso žiede, eini link Fabijoniškių, sustoji netoli stotelės, paspaudi šviesoforo mygtuką, ir lauki. Girdi, kad kažkas  tave visokiais necenzūriniais žodžiais keiksnoja, ir nesupranti kodėl. Tik vėliau paaiškėja, kad dėl tavo kaltės neatvažiuoja autobusas, ir jei dar kartą paspausi mygtuką, tikrai tikrai gausi į galvą. Gailiesi, kad neišsikvietei kokio mersedeso. Nors tąkart atsakai, kad tam vyriškiui tiesiog negerai su galva, bet kitą kartą, kai tave ima kankinti pagirios nuo nealkoholinio alaus, tu tą vyriškį pradedi suprasti. Impulsų kontrolė – gana sudėtingas dalykas: nors nuolat kartoji, kad gali negerti, bet vis tiek geri, o kai susinervini, išlieti įtūžį tenka ant arčiausiai esančio žmogaus. O ką? Tegu nespaudinėja tas idiotas nespaudinėja šviesoforo mygtukų.

Draugams skundiesi, kad kai važiuoji taksi, vairuotojas visada nori su tavimi plepėti, ir tave tai be galo vargina. Draugai šypsosi ir klausia: o tu sėdi į galą ar į priekį. Tai aišku, kad į priekį, – atsakai, ir tada visi juokiasi. Taigi taksistas jaučiasi įpareigotas su tavimi pliurpti, – sako tau jie. Sėsk į galą, ir vargo nematysi. Klausaisi ir negali patikėti savo ausimis.

Galvoji, kad kada nors ir tu išsilaikysi vairuotojo teises. Galbūt ne šiemet ir ne kitąmet, bet kada nors – tai tikrai tikrai. Nėra jokių abejonių. Klausia tavęs draugai: o kas tau trukdo tuojau pat užsirašyti į vairavimo mokyklą? Bet tu vis randi kokį pasiteisimą: ai, dabar kažkaip su pinigais striuka, vėliau laiko nebus, dar vėliau – greičiausiai irgi... Negali taip imti ir pasakyti, kad paprasčiausiai tu bijai vairuoti. Visai neturi jokio noro būdamas už vairo užmušti kokį žioplį. Vėliau tikrai neturėsi laiko po teismus tąsytis ir atsiprašymus rašyti. Geriau tegu už tokius dalykus būna atsakingi kiti, bet ne tu. Kam tau tos problemos? Važinėji troleibusais be rūpesčių jokių: gali apgalvoti dienos darbus, prisiminti, už ką taip nekenti žmonių, ar paprasčiausiai paskaityti knygą. Vairuodamas juk turėtum būti susitelkęs vien tik į kelią ir stengtis tarsi kėglių nenumušti pėsčiųjų. Tau patinka atsakomybę perkelti kitiems ant pečių. Štai kodėl iš kiekvienos balos išbrendi sausas.