Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

25 kelionė: Visi keliai į namus

 

Važiuoji troleibusu, ir galvoji: Dėve, Dėve, Dėve, kaip gi viskas blogai. Kodėl kelionė tokia ilga? Bet taksi iš principo nekvieti – maža, koks atsilupėlis atvažiuos. Taip jau buvo nutikę ne kartą, ir paprasčiausiai žinai, kad tai tikrai pasikartos dar ir dar kartą. Vieną vakarą įsėdai į taksi automobilį, ir sudvejojai, ar namo kada nors dar grįši: taksistas tau pasakė, kad vis tiek žino, kur tave nuvežti, o skaitliuko nejungs, nes tu ir pats žinai, kiek gali tekti sumokėti. Nors važinėti taksi gal ir brangoka, bet kelionė troleibusu ar autobusu niekada nepraeina be nuotykių. Štai, važiuoji iš Karolinškių į Fabijoniškes, ir jokio tiesioginio maršruto nesugalvoji. Išlipi 16 troleibuso žiede, eini link Fabijoniškių, sustoji netoli stotelės, paspaudi šviesoforo mygtuką, ir lauki. Girdi, kad kažkas  tave visokiais necenzūriniais žodžiais keiksnoja, ir nesupranti kodėl. Tik vėliau paaiškėja, kad dėl tavo kaltės neatvažiuoja autobusas, ir jei dar kartą paspausi mygtuką, tikrai tikrai gausi į galvą. Gailiesi, kad neišsikvietei kokio mersedeso. Nors tąkart atsakai, kad tam vyriškiui tiesiog negerai su galva, bet kitą kartą, kai tave ima kankinti pagirios nuo nealkoholinio alaus, tu tą vyriškį pradedi suprasti. Impulsų kontrolė – gana sudėtingas dalykas: nors nuolat kartoji, kad gali negerti, bet vis tiek geri, o kai susinervini, išlieti įtūžį tenka ant arčiausiai esančio žmogaus. O ką? Tegu nespaudinėja tas idiotas nespaudinėja šviesoforo mygtukų.

Draugams skundiesi, kad kai važiuoji taksi, vairuotojas visada nori su tavimi plepėti, ir tave tai be galo vargina. Draugai šypsosi ir klausia: o tu sėdi į galą ar į priekį. Tai aišku, kad į priekį, – atsakai, ir tada visi juokiasi. Taigi taksistas jaučiasi įpareigotas su tavimi pliurpti, – sako tau jie. Sėsk į galą, ir vargo nematysi. Klausaisi ir negali patikėti savo ausimis.

Galvoji, kad kada nors ir tu išsilaikysi vairuotojo teises. Galbūt ne šiemet ir ne kitąmet, bet kada nors – tai tikrai tikrai. Nėra jokių abejonių. Klausia tavęs draugai: o kas tau trukdo tuojau pat užsirašyti į vairavimo mokyklą? Bet tu vis randi kokį pasiteisimą: ai, dabar kažkaip su pinigais striuka, vėliau laiko nebus, dar vėliau – greičiausiai irgi... Negali taip imti ir pasakyti, kad paprasčiausiai tu bijai vairuoti. Visai neturi jokio noro būdamas už vairo užmušti kokį žioplį. Vėliau tikrai neturėsi laiko po teismus tąsytis ir atsiprašymus rašyti. Geriau tegu už tokius dalykus būna atsakingi kiti, bet ne tu. Kam tau tos problemos? Važinėji troleibusais be rūpesčių jokių: gali apgalvoti dienos darbus, prisiminti, už ką taip nekenti žmonių, ar paprasčiausiai paskaityti knygą. Vairuodamas juk turėtum būti susitelkęs vien tik į kelią ir stengtis tarsi kėglių nenumušti pėsčiųjų. Tau patinka atsakomybę perkelti kitiems ant pečių. Štai kodėl iš kiekvienos balos išbrendi sausas.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

10 kelionė: nupirkti tyrimai

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę. Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nė...

13 kelionė: Superšunininkai

  Turi kaimyną, auginantį haskį. Ir dar vieną kaimyną, kuris augina jorkšyriuką. Vienas kaimynas šunį nuolatos uždaro į balkoną, todėl tenka klausytis dainų ir dainelių, o kito kaimyno šuns tu truputį prisibijai – jau yra tau kartą įkandęs į blauzdą. Tu irgi turi šunį. Vidutinio dydžio. Nei haskį, nei jorkšyrą. Kartais tavo vidutinio dydžio šuo bando užmegzti draugišką kontaktą su haskiu ar su jorkšyru, bet kaimynams tai nelabai patinka. Sako, kad haskis yra haskis, ir jam nereikia jokių draugysčių su kitais šunimis. Jo paskirtis – tempti. Kaip supranti, to šuns gyvenimo tikslas – tempti   savo šeimininką, nes visada pirmas pro duris išsiveržia haskis, o iš paskos dusdamas atbėga ir kaimynas. Jorkšyro šeimininkas irgi neleidžia savo šuniukui bendrauti su kitais savo giminaičiais. Vos tik pamato, kad tavo vidutinio dydžio šuo norėtų pauostyti jo jorkšyriuką, išpučia akis, ir pasiima šuniuką ant rankų – maža ką, gal tavo šuo perkąs jam gerklę. Jorkšyrininkai žino, kad jų šuniu...

4 kelionė: klientas visada teisus

  Jei dirbi klientų aptarnavimo srityje, tikrai žinai, kaip galima, ir kaip negalima kalbėti. Jei klientas turi nusiskundimų, tu jokiu būdu negali jam sakyti, kad eitų pas konkurentus, o tada, jei skambini ir siūlai tam tikras paslaugas, bet prisikambini turinčiam skundų esamam klientui,   negali tiesiog imti ir sakyti: „ach, taip,   suprantu, kad jūs nepatenkintas, gero vakaro“. Todėl tada, kai susiduri su tokiais klientų aptarnavimo specialYstais (taip taip, ne specialistais), tau iš karto kyla noras rašyti skundą. Tokių skundų jau esi prikaupęs visą sekciją, nes nori stebėti, ar bent kiek patobulėjai skųsdamasis. Supranti, kad tą irgi reikia mokėti, nes kitaip nieko neišsireikalausi. Graužiesi, kad „Facebook‘e“ galima tik vieną kartą palikti vienos žvaigždutės įvertinimą, nes tą su mielu noru atliktum dar ir dar kartą. Dar geriau – jei tą galėtum atlikti anonimiškai. Juk visada daug paprasčiau pulti kitus, kai niekas nežino, kas gi slepiasi po tavo pseudonimu. Ypač tad...