19 kelionė: Laimėje ir nelaimėje

 

Petras vėl laimingas, ir nevengia apie tai pasigirti socialinių tinklalapių paskyrose. Ko jis čia džiaugiasi? Gi lauke lyja, algų niekas nežada kelti, o geresnio gyvenimo net miražų nematyti. Taip ir norisi, kad tam Petrui imtų ir nepasisektų. Maža to, kyla noras išmesti jį iš draugų – va čia tai būtų bausmė! Bėda ta, kad feisbuke visi laimingi, ir net pradedi galvoti apie tai, kas gi tavo tikrieji draugai. Normalūs yra tie draugai, kuriems taip pat nesiseka, ir kurie nevengia apie tai kalbėti. Ką gi šnekėti su tais išsišiepėliais? Nei nealkoholinio alaus išgersi, nei į kiną nueisi – paprasčiausiai gėda su tokiu nenormaliu kažkur eiti. Pastebi ir tai, kad tas tavo išsišiepęs draugas dar ir nesiklauso, ką tu kalbi. Skrajoja kažkur padebesiais – taip ir norisi, kad jį koks aukštai skraidantis paukštis apšiktų. Kaip ir tuos kitus draugus, kur malasi po maljorkas ir visokius ten maldyvus. Tokius draugus be gailesčio blokuoji, ir pasvarstai, kad nenorėtum jų sutikti nei socialiniuose tinklalapiuose, nei realybėje.

Bet... Kai kurie jų tave persekioja net sapnuose. Štai, praėjusią naktį sapne pasirodė klasės draugė Giedrė, kuri tau sako: „Iš kur pas tave tokios mėsos po kaklu? Bet va, matau, ir papai pagaliau padidėjo“. Ir negali patikėti, kad sapne tu kuo ramiausiai atsikerti: „Giedre, matau, kad tavo papai nepadidėjo, nes jų paprasčiausiai niekada nebuvo“. Realybėje taip net nesugalvotum. Bet realybė tau iškrečia piktą pokštą: eini sau ramiausiai gatve, ir tik žiū – Giedrė su papais eina. Na, nieko sau, – galvoji, juk nepanašu, kad ji svorio būtų priaugusi. Grįžti namo, ir imi jos ieškoti feisbuke. Nei šūkteli iš pasitenkinimo, kad viskas yra taip, kaip ir galvojai, – susirado, matai, seną turtingą diedą. Dar labiau tave nudžiugina mintis, kad po 10 metų jai tuos papus reikės pakeisti naujais – ir iš kur Giedrė gaus pinigų, jei tas jos diedas jau bus negyvas? Kai iš tos piktdžiugos tiesiog nebetveri savame kailyje, imi svarstyti, iš kur tavo galvoje tokios blogos mintys. Ką ta Giedrė tau padarė? Ir štai tavo blogoji pusė atrėžia – nėr čia ko sapnuotis, blemba. Kitą kartą, jei tik ji ateis į sapną, reikės be jokios sąžinės graužaties ją imti ir išvaryti. Nereikės vėliau tokių minčių kurstyti.

O nelaimėje tai taip taip, žinoma, tikrai jai padėtum. Galbūt ištiestum ranką, jei ji nugriūtų tau po kojomis. Galbūt padėtum susirinkti pirkinius, jei vidury prekybos centro jie gėdingai išbyrėtų suplyšus ekologiškam maišeliui. Galbūt iškviestum policiją, jei ją užpultų koks banditas. Galbūt. Bet greičiausiai tai ne.

Tai kas tu per draugas?