26 kelionė: Spalvų paletė

 

Kai gimsta vieno ar kito draugo vaikas, dovanų neši rožinį arba mėlyną seilinuką, nes kitų spalvų paprasčiausiai nėra. Nepagalvoji, kad gyvenime vaikui vėliau gali skaudžiai atsiliepti: jei jis ryšėjo rausvą seilinuką, greičiausiai jam teks namus tvarkyti ir maistą gaminti, o tada, jei jam buvo parinktas melsvas seilinukus, tikriausiai jam teks vinis kalti, sienas tapetuoti ir lubas dažyti. Paklausi, o tai kas gi čia tokio? Ogi tokio, kad visiems nuo seno viskas yra aišku: mėlyna – vyrams, o rožinė – moterims. Kas kam dar neaišku?

O jeigu tu sugalvoji eiti prieš srovę ir apskritai nesusilaukti jokių vaikų, visuomenės smerkimo tu tikrai neišvengsi. Ir ne todėl, kad nedarai taip, kaip visi daro – paprasčiausiai tu sutrikdai visą gamtos cikliškumą. Vieni gimsta, o kiti miršta, tačiau tada, jei mirdamas nieko nepalieki po savęs, tai jau pats kaltas tada. Taip, gali net neabejoti: tu tikrai keliausi tiesiu keliu į pragarą, tačiau tuo pačiu prisidėsi ir prie žmonijos sunaikinimo.

Tavęs nuolat visi klausinėja, kodėl tu esi bevaikis. Gal kokios problemytės, gal ką. Tarsi imsi ir pasakosi visiems. Bet giminės nenurimsta, kas kartą randa pretekstą pasiteirauti, kodėl tu ne toks kaip visi. Gal galėtum kokį vaiką įsivaikinti, jei jau nesiseka patiems susilaukti... Tokios kalbos anksčiau tave labai erzino, o dabar jau pripratai. Koks kieno reikalas? Jei jiems taip reikia tų vaikų, tegu patys ir gimdo. Ar tu apskritai su tuo susijęs?

Vėliau pradėjai ir pats galvoti, kas čia ne taip, – juk gal tikrai tikrai reikia? Tą vandens stiklinę mirties patale juk kažkas turės tau paduoti... Gal senyvo amžiaus žmonės miršta visai ne dėl ligų, bet dėl kankinančio troškulio...

Pagaliau radai pasiaiškinimą, kodėl neturi ir neturėsi vaikų – paprasčiausiai anksčiau ar vėliau juos atims. Kas atims? Valstyyyyybė, kas gi daugiau. Kai įsijungi televizorių, supranti, kad jokių kitų naujienų net nėra – visi užsiėmę vaikų atiminėjimu. Kitose šalyse tokia praktika yra taikoma jau nuo labai senų laikų, taigi, ir mums tenka pasitempti. Kuo daugiau vaikų bus atimta – tuo geriau. Taigi, ar tikrai verta juos gimdyti? Augini, rūpiniesi, o paskui... Žinoma, nereikia gerti, nereikia muštis ir rėkauti – tokiu atveju viskas turėtų būti gerai... Bet ar tu gali būti užtikrintas, kad tavo landusis kaimynas nepastebės kokios nors auklėjimo spragos ir tavęs nepaskųs? Prarasti vaiką turėtų būti nelengva. Nereikia tau tokių problemų.

Kai paklausi tėčio, ko jis norėtų dovanų Kalėdų proga, jis net nedvejodamas atsako, kad anūkėlio. Tu atsimeni, kad vaikystėje tikrai ne visada gaudavai tai, ko iš tiesų norėtum, todėl planuoji jam nupirkti pirštines. Arba kelnes. Arba batus. Juk būtent tokias dovanas tau Kalėdų senis nešdavo kasmet.

Tu supranti, kad užauginti vaiką yra be galo didelė atsakomybė. Šiais laikais negali daryti jokių klaidų, nes priešingu atveju būsi apskųstas, o vaikai bus atimti. Prieš trisdešimt metų viskas buvo kitaip. Tavo laikais niekas vaikų neaugino – jie kažkaip augdavo ir užaugdavo. Žinodavai, kad jei tau bus linksma, lauks tikrai liūdnos pasekmės, todėl stengeisi išlikti santūrus. Puikiai žinojai, ko negalima daryti (nieko negalima), todėl jokių nesusipratimų nekildavo.

Nors per tą laiką daug kas pasikeitė, tačiau tikrai ne viskas. Kiekvienas, sutikęs neseniai pagimdžiusią moterį, tiesiog privalo pasakyti, kaip puikiai ji atrodo (tarsi prieš tai būtų atrodžiusi siaubingai). Girti yra būtina. Tai – garbės reikalas, nes kitaip gali būti apšauktas pavyduoliu ar paprasčiausiai neturinčiu jausmų.

Ir atminkit: mėlyna yra mėlyna, o rožinė yra rožinė. Viena spalva – mergaitėms, o kita – berniukams. Neįžeidinėkite jaunųjų tėvelių.