23 kelionė: Butas su visais patogumais

 

Kai gyveni seno Vilniaus rajono sename name, imi džiaugtis nedideliais kasdieniškais dalykais: visą dieną nedingo elektra, pagaliau atsirado karštas ar šaltas vanduo, liftą suremontavo vos per kelias dienas, šiukšlių šalinimo vamzdis ėmė ir atsikimšo, ir t.t. Supranti, kad gyvenimas yra nuostabus, ir imi dar labiau vertinti civilizacijos pasiekimus. Taip, tu gali ištverti pusdienį be televizoriaus, gali parą ar dvi nesiprausti, bet tada, kai iš čiaupo bėga tik karštas vanduo, tenka praustis tamsoje, tenka baimintis, ar atitirpęs šaldytuvas neužpylė kaimynų, dėti pastangas lipant  laiptais į dešimtą ar dvyliktą aukštą, ir skendėti šiukšlėse, kurias išnešti lipant laiptais būtų pernelyg sudėtinga, mintyse pradedi skaičiuoti, kada gi galėsi įsigyti butą ne Karoliniškėse, bet Perkūnkiemyje ar dar naujesniame rajone. Tu jau pripratai prie kaimynų vaikų, kurie jau šešerius metus garsais imituoja gaisrinės sirenas, ir pripratai, kad remonto darbai paprasčiausiai niekada nepasibaigs – pirmadieniais gręžia vienas kaimynas, antradieniais – kitas, ir taip visą savaitę. Tavęs netrikdo šis triukšmas, o tada, kai elektra dingsta visame name, gali mėgautis ramybe – kaimynai nesiklauso mišių, negręžia sienų ir net nesiklauso muzikos, tik bėda, kad tau sunku sugalvoti, ką veikti. Lentynoje naujų knygų nematyti, nealkoholinis alus pernelyg šiltas, kad jį galėtum gerti, o ir išeiti niekur negali – nežinia, kaip pavyktų tamsoje nusiskusti barzdą. Nors šuo tavęs teiraujasi, kad galbūt būtų neblogai išeiti į lauką, tačiau tu bijai lipti laiptais – tamsoje tą padaryti pernelyg sunku. Taip, tu turi išmanųjį telefoną, kuriuo galėtum pasišviesti, tačiau prieš dingstant elektrai nespėjai jo įkrauti. Tada pagalvoji: kaip gaila, kad tavo vaikai jau užaugo, vadinamoji antra pusė taip pat turbūt subrendo, nes išėjo iš namų... Vienatvė sunki ir slegianti – tą supranti tik tada, kai negali įsijungti televizoriaus ar bent kompiuterio. Prisimeni psichologo žodžius, kad kiekvienam žmogui kasdien reikalingas gana nemažas prisilietimų skaičius, bet jų taip niekada ir negavai. Šuo tave bučiuoja tik tikėdamasis, kad tu jam atrysi maisto, o buvusi antroji pusė tave bučiuodavo tik tam, kad užuostų, ar nebuvai užsukęs į barą. Kaip tyčia, į barą tu buvai užsukęs, ir namo grįžai tik su šviesa. „Naktinė pamaina“ – paaiškini, nors ir pats žinai, kad niekas tuo netiki. Septintą ryto sėdėdamas prie baro ir stebėdamas, kaip padavėjai ant stalų sukelia kėdes, supranti, koks tu esi vienišas. Taip, tu susipažinai su šiek tiek žmonių, jie su tavimi bendravo... Moterys net ir flirtavo tarsi žadėdamos tavo rutinos nutraukimą ir svajonės išsipildymą, bet vėliau ateina rytas. Trumpai tie barai tedirba – septintą ryto jau turi kviestis taksi.

Gyvenant seno rajono sename name būna ir šiokių tokių malonių staigmenų. Štai, kad ir apsaugos nuo vaiduoklių įrengimas – automatiškai įsijungianti šviesa yra tikrai geras sprendimas. Nebebaisu vėlų vakarą išnešti šiukšles ar net grįžti namo lipant laiptais į dešimtą aukštą. Jutiklis pajunta tavo fizinį kūną, ir štai – tebūnie šviesa. Bėda tik ta, kad už tai reikės sumokėti. O čia jau dalykas nemažas.  Begalvodamas apie gerus dalykus mintys visada nuklysta prie blogųjų. Prisimeni, kad visai neseniai prakiuro kaimynų stogas. Taip, kaimynų, todėl, kad ne tu gyveni 12 aukšte. Mokėti už tai teks visiems. Vienas namo gyventojas sugalvojo, kad reikia perdažyti 5 aukšto sienas. Mokėti už tai teks visiems. Dar vienas kaimynėlis nusprendė, kad reikia įrengti lauko durų apsaugą nuo užsidarymo, mat, jis visą dieną nieko daugiau neveikia, tik nešioja baldus iš buto ir atgal. Mokėti už tai teks visiems. Svarstai, kaip čia sau geriau padarius, kad ir kitiems blogai būtų: gal kavos aparatą įsirengti savo aukšte, ar įsirengti rūkomąjį? Jei mokėsim visi, juk nebus labai brangu! Nagi, kaimynėliai, gyvenkime draugiškai!