Kartais eini
į parduotuvę, ir galvoji, prie ko čia prisiknisti.
Gal kas šiukšlę numetė, gal kas rūko ne tam skirtoje vietoe, o gal kažkieno šuo
gerokai per storas. Tokiomis dienomis (tarsi tyčia) visi žmonės tvarkingi, o jų
šunys tiesiog puikios formos. Žinoma, gali paprašyti cigaretės, ir jos negavęs
duoti kam nors į galvą. Bet tu ne toks. Ir rūkai tik elektronines cigarestes.
Tiesą sakant, net ir gavęs tą senovinę cigaretę nežinotum kaip elgtis.
Reikalauti žiebtuvėlio? Neturi jokio noro rūkyti. Paprašyti viso pakelio? Irgi
ne išeitis – o jei ims, ir lengva ranka atiduos?
Tokiomis
dienomis mėgsti išsimušinėti skolas.
Štai, Antanas jau mėnesį 20 eurų negrąžina, o Petras praėjusią vasarą
pasiskolino tavo dviratį. Laikas atgauti tai, kas tau priklauso. Kai draugai
mato, kad tu aršesnis nei įprastai, nė nesistengia ginčytis. Dar ir kavos
pasiūlo, ir žmonos kepto pyrago atpjauna. Tu tik nepyk, ir nesiūlyk muštis, nes
baigsis kaip praėjusį kartą (o kaip ten baigėsi, niekas nė neatsimena). Ateini,
susirenki, kas tau priklauso, ir išeini. Ką ten bepriveiksi pas tuos
skolininkus. Kad jau atgavai savo turtą, tai ir muštis nėra jokio reikalo. Kartais
bandai išsilieti skambindamas kokiai telekomunikacijų įmonei ir skųsdamasis per
didele sąskaita ar nekokybiškomis paslaugomis. Tave nustebina pernelyg ramus
balsas kitame laido (jkokio dar laido?) gale. Paprasčiausiai praeina noras
kabinėtis.
Būna ir
tokių dienų, kai jautiesi lengvai pažeidžiamas, ir visiškai neturi jokio noro
kabinėtis prie kitų. Bet tada toks noras kyla kitiems, ir tai tave tiesiog
išmuša iš vėžių. Štai, susitinki su draugu, kuris taip pat turi šunį, ir
nusprendi kartu pasitreniruoti. Šunų aikštelėje telkšo balos ir tešlynai, tad
pamanai, kad pievelė už aikštelės tam puikiai teks. Viskas klostosi kaip ir
neblogai: pasikartojate seniau išmoktas komandas, duodate vienas kitam naudingų
patarimų... Ir štai, prie jūsų prisikabina pikta bėgiotoja. Klausia ji tavęs,
kas už šį renginį atsakingas. Pasakai, kad tai – joks ne renginys, tiesiog
susitiko du šunys. Ji sako, kad tie šunys kelia pavojų. Tu jai pasakai, kad
šunys su antsnukiais ir su pavadėliais, ir kad gali drąsiai bėgti – niekam ji
neįdomi. Ji nepasiduoda – sako, kad tie šunys teršia pievas ir miškus.
Pasiteisinimą vis dar turi – sakai, kad turi pilną kišenę maišelių. Moteriškė
žeria kaltinimus ir toliau: sako ji tau, kad tie šunys kasa duobes. Atsakai,
kad nekasa, nes jie užsiėmę visai kitais dalykais. Galiausiai ji meta kozirį –
jos vaikas bijo praeiti, o jos akyse matai blizgančias ašaras. Tu jos pasiteirauji,
o kur tas tariamas vaikas. Rodo ji į miško pusę, ir sako, kad tupi po medžiu,
nes JIS BIJO PRAEITI. Tu pasiduodi – sakai, kad gerai, gerai, gerai, einam mes
į aikštelę, nepykit, viso gero, geros dienos. O ji kaip bėgo, taip ir nubėgo –
taip ir pamiršusi savo vaiką.
Būna ir
tokių dienų, kai apskritai nieko nevyksta. Tu nesikabinėji, prie tavęs – irgi.
Tokiomis dienomis nerandi sau vietos, todėl tiesiog pasineri į darbus: sako,
kad darbas ne tik padeda greičiau prastumti
laiką, bet taip pat ir išlaisvina. Esi visiškai ramus ir nė neketini eiti į
gatves.
Bet nutinka
ir taip, kad pas tave ima ir užsuka koks piktas kaimynas. Sako, kad keli per
daug triukšmo – greičiausiai vėl sugalvojai bėgioti namuose. Arba (dar blogiau)
– vėl padžiovei neišgręžtus skalbinius balkone: sako tau kaimynas, kad dar dar
vienas toks išsišokimas, ir tau tikrai bus kaputt.
Ginčytis tikrai nenori – pats supranti, kad kaimynas yra visiškai teisus. Todėl
tik palinksi galva, ir bandai grįžti prie darbų. Supranti, kad ramybės daugiabutyje
tikrai negali tikėtis – kaimynas iš vienuolikto aukšto jau lavina balso stygas,
ir netrukus ims ruoštis vienam populiariam muzikiniam projektui. Nors save
laikai ganėtinai tolerantišku žmogumi, bet manai, kad to jau per daug – eini
pas kaimyną prašyti tylos.
Būna ir
tokių dienų, kai ir pats nori kabinėtis, ir prie tavęs kimba nepatenkinti
gyvenimu. Toks scenarijus neabejotinai yra pats blogiausias. Tu ir pats nevengi
eiti pas kaimynus reikalaudamas tylos, ir pas tave užsuka vienas kitas už sienos ar po tavo buto grindimis gyvenantis
asmuo. Skundžiatės be paliovos, grasinate policija ar ne tokiu legaliu
susidorojimo būdu. Bet štai, pilnatį pakeičia delčia, ir vėl atrodo, kad
gyvenimas stovi vietoje. Tu nesiskundi, ir tavęs niekas neskundžia. Neturi jokio
noro eiti į gatves ir kabinėtis prie niekuo dėtų žmonių, toddėl užsisakai picą,
įsijungi „Santa Barbara“, ir stebi, kaip tavo televizoriaus ekrane verda
dramos. Šypsaisi. Tavo gyvenime tokių dramų tikrai niekada nebus.
Komentarai
Rašyti komentarą