Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

39 kelionė: Dvi realybės

 

Kartais dreifuoji tarp sapno ir realybės: gaudai aplinkos garsus ir pritaikai juos savo sapno specialiesiems efektams. Tu supranti, kad tavo sapnų net pats ponas Froidas negalėtų išaiškinti, todėl net nebandai ieškoti prasmės. Busdamas jautiesi taip, tarsi vidury ežero bulterjeras būtų prakandęs tavo guminę valtį, o prieš tai dar ją gerai išsupęs. Sapnuoti tau yra dar sunkiau nei susidurti su realybės demonais. Bet štai – ateina rytas, tu gali lengviau atsikvėpti, nes įžengei į visai kitą realybę, kuri tau yra kur kas malonesnė. Ir visai nesvarbu, kad kolegoms nuolatos tenka priminti, kad jie – visiški idiotai. Idiotui gali be perstojo kartoti, kad jis idiotas, bet jis vis tiek nesupras, nes jis – idiotas. Vis dėlto, kartais nesusitvardai, ir pasakai jiems, ką iš tiesų galvoji. Jei tu nepasakysi, pasakys kas nors kitas, ir galbūt juos, tuos darbuotojus, tai dar labiau įskaudins. Galvoji, kas jiems labiau prie širdies – nakties ar dienos realybė. Gal tą didžiausią biuro nevykėlį naktį aplanko patys gražiausi sapnai? Imi jausti jam pavydą, todėl dienos metu spaudi jį atlikti dar daugiau užduočių.

Naktis tau visada kelia siaubą.

 

Prisimeni laikus, kada naktimis tavo žmona knarkdavo, o tu grieždavai dantimis. Niekaip negali suprasti, kodėl kaimynai nė karto neiškvietė policijos – juk triukšmas buvo tikrai nemenkas.

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

6 kelionė: how to recover Facebook account?

  Kai pagalvoji, gerai, kad turi draugų. Jie neleidžia tau pūstis. Jei pasigiri, kad va, tavo bicepsai ėmė ir išsipūtė, draugai tau iš karto pasakys, kodėl. Priaugai svorio – štai   kodėl taip nutiko. Jei pasigirsi, kad turi rašymo talentą, tau pasakys, kad rašai kaip Malūkas. Šiaip jau tai priimtum kaip komplimentą, bet iš balso tono supranti, kad čia reikėtų įsižeisti. Jei pasigiri, kad vakar į tave pažiūrėjo net trys moterys, draugai tau primins, kad už tavęs buvo televizorius, ir tuo metu rodė kačiuuuukus. Išmestum tu tuos draugus iš draugų, bet dabar tai nebėra tai dramatiška, kaip „One.lt“ laikais – „Facebook“ juk tau nepraneša apie nutrauktas draugystes. O juk negali taip tyliai imti ir nebedraugauti – juk norisi kažkokių fejerverkų. Tai ir draugauji toliau, kas belieka. Kartais, kai pasidalini kokiu nauju įrašu, pastebi, kad trūksta Petro, Jono, Genadijaus, Oksanos, Arvydo ir Juozo like‘ų. Pasvajoji, kad tas socialinis tinklalapis pagal tai reitinguotų tavo draugus, o tuomet,
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

12 kelionė: herojai ir pasmerktieji

  Kai sužinai, kad tavo rajone gyvena vagis, kuris naktimis išlupinėja kaimynų automobilių magnetolas, be jokio gailesčio sakai, kad jam reikia nukapoti pirštus. Bet kai sužinai, kad jis – mylintis tėvas, auginantis dvynius, tačiau dėl teistumo nerandantis jokio darbo, imi jo gailėti. O tai kaip žmogui gyventi, kaip jam vaikus į mokyklą išleisti? Jauti, kad nori jam padėti, ir mintyse jau dėlioji planą, kaip tą padaryti. Jam jauti kur kas didesnį palankumą nei kaimynui teisininkui, kuris, kaip sako kaimynai, vaikus auklėja kumščiu. Supranti, kad tas magnetolafilas yra kur kas geresnis žmogus, tik bėda, kad jam gyvenimas netinkamai susiklostė. Imi galvoti, kad aplinkybės kartais priverčia daryti pačius netikėčiausius dalykus, kurie plačiajai visuomenei atrodo truputį kitaip nei tau. Nori gyventi – turi nusižengti taisyklėms ir pasipelnyti kitų sąskaita. Nusikaltėliai kartais atrodo tarsi herojai. Svarbiausia, kad jie, padarę blogą darbą, savo kaltę kompensuotų kokiu nors gražiu gestu.
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

10 kelionė: nupirkti tyrimai

Kol neini į polikliniką, jautiesi visiškai sveikas, bet jei jau nusprendi apsilankyti pas gydytoją, kelio atgal nebėra. Galbūt net pasijausi mirštantis (didelė tikimybė). Tau tikrai lieps atlikti tyrimus ir tyrimukus, o tada, jei jie bus mokami (šimtaprocentinė tikimybė), tad prie kasos tave ims vanoti karštas, šaltas ir drungnas prakaitas. Gali būti, kad tave išveš su greitąja – juk niekas negali žinoti, kokia liga slepiasi po šiais gana neįprastais simptomais. Jei bandyti priešintis, medikams teks panaudoti tramdomus marškinius, ir tada visi keliai ves tik į Vasaros gatvę. Į polikliniką gal ir visai neitum, bet tau skaudu, kad kas mėnesį moki sveikatos draudimą, bet nieko gero už tuos pinigus negauni. Dantis tenka taisyti už savo pinigus, skiepytis – irgi iš savo lėšų, o tuomet, kai nueini į vaistinę, mintyse jau pradedi verkti, kodėl visi vaistai tokie brangūs. Viešai verkti net nedrįsti – juk žinai, kad vaistinės darbuotoja tau tikrai bandys įsiūlyti raminamųjų, kurie taip pat nė
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau