Sulaukęs pensinio amžiaus supranti,
kad kiekvienas išėjimas į žmones gali virsti tikru nuotykiu. Turi šiek tiek
laiko pasėdėti poliklinikoje ar pastovėti eiėje, bet tuomet, jei esi ne
pensininkas, bet pencininkas, tavęs
laukia dar daugiau įdomybių. Tau juk reikia ir jaunesnius kaimynus
sudrausminti, ir lazdele pagrūmoti, kai tau autobuse niekas neužleidžia vietos,
o tada, jei jau išeini į bažnyčią, be nuotykių niekaip neišsisuksi. Norėdamas
pelnyti kunigo palankumą drausminsi visus, kurie kramto gumą, nesiklauso,
neišjungia mobiliojo telefono, ar, dar blogiau, nesiklaupia, kai kunigas
nervingai rodo tą daryti. Tau nepatinka tokios bažnyčios, kuriose kunigai
liepia klauptis tik tiems, kuriems leidžia sveikata – nori šaukti (tiksliau –
ir šauki), kad jei tau užtenka sveikatos, tai kitiems – juo labiau.
Šiuolaikinis jaunimas jau visai nebesupranta, kaip elgtis bažnyčioje: ateina
čia pasėdėti, ir naujausiomis apkalbomis apsikeisti. Gal ir gerai, kad eina ne
į barą – visai prasigertų. Jau ir taip matyti, kas vakar leido laiką su šeima,
o kas šlaistėsi po barus – vienas bažnyčios lankytojas jau parpia, o kito
veidas toks raudonas, kad gali atrodyti, jog pro ausis tuoj prasiverš pats
velnias.
Tu žinai, kad garbaus amžiaus
žmones privaloma gerbti. Šitame baisiame pasaulyje ne kiekvienas sulaukia
pilnametystės, juo labiau – kelių dešimtmečių.
Komentarai
Rašyti komentarą