Antradienis – didi diena. Vakare
galima išbandyti savo jėgas proto mūšyje. Jei pasiseka, kitą savaitę tavo
komandą perkels į kitą, aukštesnį divizioną, o tai reiškia, kad praėjusį kartą
tikrai neblogai pavarėte. Tik gaila,
kad taip nenutinka, o tada, kai sužinai, jog kažkas iš tavo pažįstamų žaidžia
aukštesnėse lygose, nė kiek nesutrinki, ir sakai, kad jūsų komanda parašė
prašymą visada žaisti ten pat. Kiekvieną savaitę tikiesi, kad jau šį kartą
tikrai tikrai ims ir pasiseks, bet taip nenutinka. Tai pasakykit, ką daryti,
kai to proto paprasčiausiai nėra? Išgirdęs vedėjo skaitomą klausimą galvoji, ką čia sugalvojus, – juk
tikrai tikrai kažkada skaitei apie tas nykstančias lietuviškas krevetes, tik
niekaip negali atsiminti, kaip jos vadinasi. Protingi tie, kurių pasakiškai
gera atmintis, bet ne visi tuo gali pasigirti. Ir vis dėlto, visada norisi
kitus paprotinti. Vos tik kas nors pasako ar padaro kokią nors nesąmonę, iš
karo kyla noras pasiimti pieštuką, tušinuką ar kitą gana aštrų daiktą, ir,
baksnojant į petį (ar į minkštesnę vietą) kartoti : „Esi durnas, esi durnas,
esi tikrai tikrai durnas“. Bet niekas nepasikeičia. Turbūt ne be reikalo
sakoma, kad kvailas nesupras, o protingas nesakys, bet štai ima ir pasireiškia
koks nors beprotizmas. Tai ir tu, kartodamas savo tiesas, nebūtinai esi
protingesnis.
O vieną kartą jums tame protmūšyje
visai netikėtai ima ir pasiseka. Kitos komandos jus iš karto puola kaltinti gūglinimu, bet jos nežino, kad jūs
neturite pakankamai proto naudotis išmaniaisiais telefonais. Tie durnieji telefonai gi net neturi
prieigos prie interneto! Todėl išdidžiai pasakai, kad paprasčiausiai jus
aplankė sėkmė. Ir tikrai tikrai nenusirašinėjot – juk dar reikia žinoti, kurios
komandos rašo teisingus atsakymus, ir kurios tiesiog aklai spėja.
Kai esi gausiai susirinkusios
komandos dalis, kartais tenka labai karštakošiškai pasiginčyti, koks gi turėtų
būti teisingas atsakymas. Vienas draugas rėkia, kad teisingas atsakymas
Prancūzija, o kitas nesiliauja kartoti, kad tikrai tikrai ne, irk ad užrašyčiau
kitą atsakymą – „Vokietija“. Tada komanda pasidalina į dvi dalis: vieni palaiko
pirmąjį atsakymą, kiti – kitą, tačiau laikas baigiasi, iš pykčio užrašai
„Rusija“, ir visi nustembate, kad teisingas atsakymas buvo raganosis. Na, bent
jau smarkiai nesusipykote.
Nutinka ir taip, kad vedėjas
sugalvoja apdovanoti paskutinę vietą užėmusią komandą. Bet tada ir vėl – jus
kaltina pasyviu žaidimu, nes kai kurių atsakymų juk paprasčiausiai NEĮMANOMA
NEŽINOTI. Tave ir tavo komandos draugus apima gėdos jausmas, todėl tu, komandos
kapitonas, atrėži, kad gal šiek tiek ir pasukčiavote, – juk labai norėjote tų
saldainių. Kaltintojas atrėžia, kad taip ir galvojo, tačiau ir toliau pyksta,
kad užėmė ne paskutinę, bet priešpaskutinę vietą. Būtent todėl visada stengiesi
žaisti vidutiniškai – tada niekas negalės tavęs kaltinti.
Kartais pabandai paprotauti
nuotoliniu būdu: du kartus per dieną yra pateikiamas naujas klausimas, ir turi
ne daugiau nei vieną minutę į jį atsakyti. Užduotis tikrai ne iš lengvųjų, nes
bandai žaisti sąžiningai ir nesinaudoti jokiomis paieškos sistemomis. Tave
stebina kiti žaidėjai – jei reikia parašyti bendrinį kokio augalo pavadinimo,
jie būtinai pademonstruos savo žinias įrašydami ir lotynišką. Nu, tikrai negūglino. Žinoma, tu esi sąžiningas ir nė nebandai slapta
pažeidinėti taisyklių, todėl tau ir nesiseka.
Komentarai
Rašyti komentarą