12 kelionė: herojai ir pasmerktieji

 

Kai sužinai, kad tavo rajone gyvena vagis, kuris naktimis išlupinėja kaimynų automobilių magnetolas, be jokio gailesčio sakai, kad jam reikia nukapoti pirštus. Bet kai sužinai, kad jis – mylintis tėvas, auginantis dvynius, tačiau dėl teistumo nerandantis jokio darbo, imi jo gailėti. O tai kaip žmogui gyventi, kaip jam vaikus į mokyklą išleisti? Jauti, kad nori jam padėti, ir mintyse jau dėlioji planą, kaip tą padaryti. Jam jauti kur kas didesnį palankumą nei kaimynui teisininkui, kuris, kaip sako kaimynai, vaikus auklėja kumščiu. Supranti, kad tas magnetolafilas yra kur kas geresnis žmogus, tik bėda, kad jam gyvenimas netinkamai susiklostė. Imi galvoti, kad aplinkybės kartais priverčia daryti pačius netikėčiausius dalykus, kurie plačiajai visuomenei atrodo truputį kitaip nei tau. Nori gyventi – turi nusižengti taisyklėms ir pasipelnyti kitų sąskaita.

Nusikaltėliai kartais atrodo tarsi herojai. Svarbiausia, kad jie, padarę blogą darbą, savo kaltę kompensuotų kokiu nors gražiu gestu. Štai, vienas žymus kalinys savo knygoje pasakoja, kaip jis kalėjime šeria pelytes, ir galvoji, kad jis tikrai puikus žmogus. O kitas visuose kalėjimuose lesina paukštelius, ir giriasi, kad jį myli visos sparnuotos būtybės (angelai, matyt, irgi). Tik gyvenimas šiems herojams nenusisekė. Filmuose geriečiai kalėjime dažniausiai sėdi už duonos vagystę ar kitą menkniekį, ir net pamiršti pagalvoti, kad už tokius dalykus kalėjimas negresia. Supranti, kad kiekvienas kalinys tiesiog nori būti savimi, bet tą padaryti paprasčiausiai neleidžia baudžiamasis kodeksas. Svarstai, kad gal ir tavo kaimynystėje gyvenantis nusikaltėlis tik nori užsiimti savo mėgstama veikla, todėl negali pykti, jei jį šaukia prigimtis. Kol neišlupo tavo magės, nejauti šiam kaimynui jokios neapykantos – kol kas pačių išraiškingiausių epitetų sulaukia tik tie, kurie kažkokiu būdu trukdo tau gyventi.

Tu niekaip negali apsispręsti, kokie kaimynai tau patinka mažiau – tie, kurie automobilį nė nemirktelėję stato ant žolės, kur tavo šuo mėgsta pasisioti, ar tie, kurie niekaip neįstengia pakankamai greitai prisiparkuoti. Štai, važiuoji kartą namo, ir tik žiū – yra laisva vieta net labai patogioje vietoje. Nieko nelaukdamas imi ir pastatai savo automobilį, tačiau išlipęs turi išklausyti ilgą moralą su keiksmažodžių intarpais. Negi tu nematei, kad tavo kaimynas irgi bandė ten pat prisiparkuoti? Nuuu, negi rimtai nematei? Tai gal visai žlibas? O tu lyg niekur nieko atsakai, kad tam kaimynui vis tiek niekaip nebūtų pavykę ten pasistatyti automobilio. Tai ištaręs, žinoma, paspartini tempą – į galvą gauti visai nenori. Na, bet tas kaimynėlis gana lėtas, tad tikrai nėra ko nerimauti. Anksčiau ar vėliau jis grįš namo, ir pasirūpins, kad tu negalėtum užmigti nei naktį, nei dieną. Jau seniai nebeperki bilietų į TIKRO GARSO koncertus – tavo ausims visiškai pakanka kaimynų skleidžiamų garsų.

Negalėdamas užmigti vis svarstai, kad tu nežinai, ką iš tiesų veikia kaimynai. Gal jie gręžia visai ne sienas. Gal jie pjauna visai ne gipso plokštes. Juk apie pagautus blogiečius sužinai tik iš spaudos pranešimų. Deja, ne visi pranešimai patenka į spaudą, ir ne visi spaudos pranešimai pasiekia tavo akis. Kiekvienas krepštelėjimas tau ima kelti įtarimą: o jeigu, o jeigu tikrai kaimynai daro kažką nedoro? Nieko nelaukdamas apsiauni šlepetes, ir eini pas juos pasižvalgyti. Na, druskos pasiskolinti, ar pasiteirauti apie karšto vandens dingimo priežastis. Jei kaimynas neatvers tau durų, gali būti, kad jis kažką slepia. Jei kaimynas atrakins duris, ir pasikvies tave į vidų, gali būti, kad namo tu jau nebegrįši. Jei kaimynas atvers tik nedidelį durų plyšelį, taps akivaizdu, kad jis kažką slepia. Eiti pas kaimynus net labai pavojinga. Neiti – taip pat. Svarstai apie gyvenimą vienkiemyje, tačiau negali būti užtikrintas, kad į tavo kiemą tikrai neužklys neprašytų svečių. Tu supranti, kad būna ir gerų žmonių, tik gal dar jų nesutikai, ar paprasčiausiai nepastebėjai jų skleidžiamo gėrio. Gydytojas tau sako nebūti tokiam įtariam, ir patikėti, kad ne visi turi piktų kėslų. Ir dar tau jis pataria pasidomėti geraisiais pavyzdžiais – juk mūsų šalyje tiek daug šviesių žmonių, kurie rūpinasi kitų gerove. Kitaip tariant, tau rekomenduojama karts nuo karto įsijungti televizorių.

Kai gerieji herojai išgarsėja, staiga visi prisimena, kad štai, vieną ar kitą TV žvaigždę kadaise padėjo iš darželio parvesti. Ar iš baro. Jei ta žvaigždė nebūtų pakliuvusi į televiziją, niekas nė neatgamintų tokių prisiminimų. Bet štai – Kotryna tapo šokėja. Garsia šokėja. Jokūbas laimėjo kažkokį ten dainavimo konkursą. Žiūri į tą žydrąjį ar kokios ten spalvos ekraną ir jauti, kad taip, taip, iš tiesų yra kuo didžiuotis. Tai gal ir tavo kaimynas neužkalinėja įsivaizduojamų karstų, bet mokosi groti dantimis. Galbūt kitas kaimynas visai nebando tavo kantrybės bandydamas įvairius muzikinius instrumentus – galbūt jis paprasčiausiai vis dar ieško savęs, ir nesusimąsto, kad tai kenkia kaimynų psichikai. Galbūt jis būsima žvaigždė. Galbūt labai greitai jį pamatysime per televezorių. O gal ir tas vagis magnetolas išlupinėja kilniam tikslui. Tavo širdį užlieja labai malonūs jausmai. Geri tie tavo kaimynai. Tavo ausų būgneliai vis dar sveiki. Magė dar neišlupta. Šuo nenunuodytas. Ar galėtum kuo nors skųstis?