Jei atsineši į namus mažą mielą kačiuką, kuris netrukus tampa tavo šeimos
nariu, anksčiau ar vėliau susidurti su dilema – paleisti ar laikyti? Žinoma,
daug geriau, jei šį klausim tau tenka spręsti vėliau, tačiau tuomet, jei
veterinaras konstatuoja, kad jo liekną grakštų kūnelį bando įveikti vėžys, tau
tenka priimti sprendimą. Tu klausi savęs, ko pats norėtum tokioje situacijoje.
Norėtum gyventi. Bet nenorėtum alinančių operacijų, skausmų ir galūnių
paralyžiaus. Tu visada kartojai, kad savo gyvūnų niekada, jokiomis aplinkybėmis
tikrai nemigdysi. Bet dabar tavo akivaizdoje guli po narkozės dar nepabudęs
kūnelis. Tu turi nuspręsti, ar jis pabus.
Šiandien tu jam nedavei nei vandens, nei maisto. Veterinaras taip liepė.
Tau spaudė širdį, kai jis kėlėsi iš miego, kad galėtų palakti, bet nerado
dubenėlio. Tai tu jį paslėpei, nes iki narkozės liko ganėtinai nedaug laiko.
Jis žiūri į tave klausiančiu žvilgsniu, ir sako tą savo gailų „miau“, bet tu jam vis tiek neduodi vandens.
Tikiesi, kad šį kartą magnetinis rezonansas galiausiai parodys jo ligos
priežastį – jau kurį laiką jis nemato viena akimi ir nevaldo galinės kojos. Tikiesi,
kad liga bus pagydoma, ir tu pagaliau galėsi jam padėti. Sėdi į taksi ir
važiuoji. Važiuoji, ir tau darosi liūdna, tačiau negali suprasti kodėl.
Gydytojas paprašo palaikyti katiną, kol jis suleis narkozę. Mintyse pagalvoji,
kad turbūt taip ir atrodo gyvūno eutanazija. Tavęs paprašo užsukti po 15
minučių, todėl išeini į lauką. Gryno oro pliūpsnis primena tau, kad vis dar esi
gyvas. Tu kvėpuoji.
Kai grįžti į
kabinetą, veterinaras pasiūlo prisėsti. Pradeda vardinti: navikas skrandyje,
metastazės inkstuose... Toliau nebegirdi. Kai galiausiai tau pavyksta prabilti,
pasiteirauji, ar dar yra galimybė operuoti. Taip, galimybė yra, bet tai padės
pašalinti tik dalį navikų. Galiausiai viskas prives prie to paties, ką tau
siūlo dabar.
Kodėl taip
nutiko būtent tavo katinui, kodėl būtent dabar? Kodėl šiuolaikinė medicina
nebegali padėti? Kodėl to negalima buvo nustatyti anksčiau? Kodėl prieš savaitę
atlikti tyrimai nieko neparodė? Kodėl tu apskritai darei tuos tyrimus – galbūt
ramia širdimi dar galėtum leisti jam gyventi.
O dabar
negali. Tu supranti, kodėl jis nebešokinėjo ant durų, nebelipo ant spintos, ir
net atsisakė valgyti konservus. Taip nutiko jau ganėtinai seniai. Kodėl tu to
nepastebėjai? Tu nori, kad jis pagyventų dar metus. Bent mėnesį. Savaitę.
Dieną. Bet supranti, kad pats norėtum pasaulį palikti oriai – be kančių. Nori
tikėti, kad pomirtinis pasaulis egzistuoja. Bent jau gyvūnams. Tiems, kurie per
savo gyvenimą neturėjo nė vienos destruktyvios minties – tik semti gyvenimą ir
džiaugtis kiekviena diena.
Tu pasakai
veterinarui, kad nusprendei jį paleisti.
Grįžti į
ištuštėjusius namus ir negali užverti atsivėrusios skylės sieloje. Jo nebėra.
Ir niekada nebebus. Draugai tau siūlo priglausti mažą mielą kačiuką, tačiau tu
negali to padaryti. Vos tik pamatai katino nuotrauką, veidą padengia ašaros. Tu
trokšti, kad laikas eitų kiek įmanoma greičiau. Nori užgydyti žaizdas ir versti
kitą gyvenimo puslapį.
Viskas
praeina. Tu žinai, kad vieną dieną ir vėl galėsi šypsotis. Grįžti namo,
paglostyti savo šunis, ir negalvoti, kur miega tavo katinas. Tu galėsi užverti
vonios duris, ir nesibaiminti, kad katinas negalės pasiekti savo kraiko dėžės.
Tu galėsi išvykti atostogauti, ir nesirūpinti, kas prižiūrės tavo katiną.
Galėsi nusipirkti vazoną. Pasikabinti užuolaidas. Bet tai – tokios smulkmenos,
kurios tavęs visiškai neguodžia. Bet viskas praeina. Galiausiai jūs ir vėl
susitiksite.
Komentarai
Rašyti komentarą